Kas yra Haiku?

Nijolė Kerušauskienė

Kaunas

Kas yra haiku?

Tai tradicinis japonų lyrikos žanras, poetinė miniatiūra su tam tikrais reikalavimais, žinomas jau XIV amž. Tai 17-os skiemenų eilėraštis, kuriame paprastai, lakoniškai pateikiamas gamtos ir žmogaus tamprus ryšys. Tai kaip momentinė nuotrauka, gamtos fone pagauta mintis, nuotaika, pojūčiai, kurie subręsta stebint aplinką, būnant joje.

Ji užrašoma į tris stulpelius,kur išdėstomi skiemenys 5 –7 –5.  Haiku skiriame pagal išsakytą mintį į dvi dalis 12 + 5 arba 5 + 12 . Kaip taisyklė, mažesnėje skiemenų dalyje būtina išsakyti sezoninį žodį „kigo“ arba žodžio junginį, duodantį suprasti skaitytojui, kokiu metų laiku vyksta veiksmas.Pav. „vasaros lietus“ arba „ patvirtintas“ tam tikras tipiškas žodis nurodytam sezonui pav.„ žydinčios tulpės“. Nerašykite haiku kaip tris atskirus sakinius su atskiromis mintimis ir reikšmėmis, taip pat nereikia rašyti kaip vieną sakinį, sudarantį tik vieną užbaigtą mintį. Dalinkite haiku į dvi dalis, kuo jos daugiau skiriasi viena nuo kitos, kartu pritraukdamos viena kitą, tuo eilėraštis bus raiškesnis, tuo jis stipriau susilies su abiem poliais. Pav.

mažytis krabas
prabėgo man per koją.
toks skaidrus vanduo.
(Macyo Bacė)

Haiku – tai minimum žodžių, todėl kiekvienas žodis yra svarbus ir turi išsakyti mintis. Atrenkami tik patys reikalingiausi žodžiai. Sakoma, kad šis žanras – tai vieta susitikimo tarp autoriaus ir skaitytojo. Savo mintis autorius turi parodyti, bet ne pasakoti, taip pat jis turi rašyti apie realius, o ne išgalvotus įvykius, naudojant paprastus žodžius ir paliekant skaitytojui vietą pamąstymui, atsirandantiems pojūčiams (kaip neužbaigta mintis, kurią skaitytojas gali pats užbaigti). Tai realybė, bet ne lyrika.

Šiuolaikinis haiku nereikalauja tikslaus skiemenų skaičiaus ir nereikalauja „ kigo“. Tuo haiku ir skiriasi nuo taip populiarių miniatiūrų, kurias labai dažnai autoriai pavadina haiku.

Aš jau keletą metų dalyvauju haiku konkursuose Lietuvoje, kuriuos organizuoja Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius, literaturinėje svetainėje Žalia žolė, Japonijos ambasados rengiamuose konkursuose, atviruose tarptautiniuose internetiniuose Haiku  konkursuose, kaip European Quarterly Kukai, ,Indi Kukai, Rumunijos „Sharpening the Green Pencil“, Bosnijos ir Hercogovinos „Diogen“, Japonijos – ES haiku, Rusijos tarptautiniuose konkursuose, Japonijos – Lietuvos haiku, Japonijos – Rusijos haiku. Esu pasiekusi neblogų rezultatų, tapusi ne kartą diplomante, užėmusi prizines vietas. Taip pat mano haiku spausdinami Rusijos žurnale „ Ulitka“, Tverėje išleistoje knygelėje „ Valkata katinas“, haiku.do 2016m kalendoriuje (lietuvių, anglų, rusų klb.), išleistoje haiku knygoje Maskvoje „ Rossinki“, haiku antalogijoje. Man šis žanras patinka ir aš noriu supažindinti skaitytoją su savo kūryba.

 

Klasikiniai haiku:

tėviškėj ruduo …
išblukusioj burėj
visi vandenynai

bobų vasara
dažo mergaitė lūpas
akvarėle

sunokę kviečiai
beveik neliko ochros
takui per pievą

ir vėl vasara…
supasi voratinkliuos
rytmečio migla

išblukus žolė
Iš kur čia atsiradai,
mieguistas žioge?

obelų žiedai…
nesutelpa ant suolo
visi anūkai

toks šiltas vėjas…
slepiu žieminius batus
tolimiausiam kampe

pavasario saulė
gilėja tavo raukšlės
akių kampučiuos

užmerkiu akis…
baltų alyvų krūmas
man priešais akis

štai ir pūga…
sudie, žalioji žole,
iki pavasario!

tyli Kalėdų naktis…
glaudžiasi benamė katė
prie kaimynų durų

bundanti žemė…
kur tyvuliavo jūra –
valtis smėlyje!

žiemos pilnatis…
nušvinta naujai senos
krištolo taurės

išgeltus žolė
keista tyla apgaubia
gervių draustinį

sena obelis
glosto pirmąjį žiedą
raukšlėtos rankos

pirmas griaustinis
drobėje tokia ryški
sena varpinė

trumpiausia naktis…
nepaliaujamai laša senas
kranas virtuvėje

dar šiltas takas!
tirpsta gervių trikampis
už snaudžiančio miško

jazminų krūmas
gėriuosi pilnatimi su
kaimyno šuniu

ar besugrįši?
Plonas mėnulio lankas
Žiemos danguje
baltoji tyla…
dabar dar aštresnis
vienatvės pojūtis

saulėtas rytas
ežero paviršiuje
spalvoti klevai

baltosios sutemos
sklaidau seną albumą –
visas mano gyvenimas

rudens saulėlydis…
bumpt, bumpt vienas po kito
žemėn obuoliai

auksinis spalis
tupi greta elgetos
vienaakis katinas

rudens lietus
teka mano skruostu ir
ašaros, ir lašai…

lengvas virpesys…
nupjautos žolės kvapas
kutena šnerves

šiltas vakaras
prisilietus, nuskendau
jazminų žieduos

jaunystės takais…
tuščiame paukščio lizde
sudžiūvę lapai

bobų vasara
dovanoju kaliausei
savo kepurę

Kaziuko mugė
traukia savo margumu…
ir taip daug metų

žiemos naktis
klausau pakrantės mūšos
jūros kriauklėje

ledo skulptūros…
vaikystės personažai
spektro spalvose

netelpu savy…
neša šniokšdamas vanduo
žiemos stingulį

rudens diena
krinta saulės spindulys
ant tuščių supynių

pirmas sniegas
apšviestas mėnesienos
raibuliuoja ežeras

saulėtas rytas
ežero paviršiuje
spalvoti klevai

ištuštėję laukai
kvepia močiutės namai
kepama duona

už lango pūga
tyliai ūžia avily
vienišos bitės

Šiuolaikiniai haiku

užsimerkiu…
krentantis krioklio vanduo –
mamos lopšinė

saulėtekis…
padeda medituoti
bangų ošimas

popieriaus skiautė…
neša upokšnis tolyn
tavo adresą

dulkinas kelias…
raukšlėtas močiutės veidas
trobelės lange

margaspalvė mugė
džiugina pavargusias akis
popierėliai vėjyje

ankstyvas rytas
nuo kranto atsistūmus
ištirpo valtis

maratono bėgimas
su lyderių grupe
finišuoja šuo

šešėlių teatras
sugrįžtu į vaikystę
su anūkėliu

skaidrus upelis…
kiekvienas pasiliekam
prie savo nuomonės

jau švinta…
taip ir prasėdėjom
tylėdami

prisėskim trumpam
patylėkim prieš kelią
už lango lietus

dar vienas štrichas…
atgyja paukščio skrydis
ryto saulėje

apšiūręs namas
nepamiršo spindulys
žvilgtelt ir čionai

pirmasis skrydis…
susitiko mano ir
katino akys

švininiai debesys
pasisuka vėtrungė
į saulėlydį

absoliutus štilis
bandau tęsti pokalbį
su praeiviu

vaisiniai ledai…
tiesiu pardavėjai delną
su šilta moneta

rytinė migla
praskrenda visai arti
karkiančios varnos

Cunami…
kas vakar buvo svarbu –
netenka prasmės

pliaupiantis lietus
dalinasi sausu kampu
benamis su šunimi

išleistuvių vakaras
saugau iki šių dienų
tavo dovaną – rožę

lietaus kvapas
apšviestas mėnesienos
atgija ežeras

ilgas grįžimas…
palaiko mane kely –
prisiminimai

tolimas krantas…
vis laukiu tavęs sugrįžtant:
man diena – metai!

ties lemties riba…
praplaukia gyvenimas
per akimirką

mano katinas…
skaitau naują žinutę
ant spintos durų

topolių pūkai
bandau paaiškinti dar
kartą kelią

žvaigždėtas dangus
ir valkataujantis šuo
stebi pilnatį

 

saulė pro rūką
vibruoja ore garsai
išskrendančių paukščių

dar taurę sakės…
neša mane į kairę
kreivas takas

senamiestis…
paryškina bokštus
mėnulio pilnatis

naktinis gyvenimas…
lengvai siūbuoja tyloje
pilki šešėliai

gervių klyksmai
plaikstosi vėjyje lentelė –
„ Nuomojamas plotas“

34.

saulėlydis upėn…
pasidengė šermukšnių kekės
blizgančiu šerkšnu

aš tokia maža…
talžo pūtotos bangos
suolą ant kranto

nutraukia tylą
lojantis benamis šuo
pirmosios žvaigždės

senasis parkas…
tik tuščios sūpynės ir
šiugždantys lapai

takas į kalną
kyla aukštyn link saulės
rudens vakaras

tuščia pakrantė
šuo aploja kiekvieną
dūžtančią bangą

svajonių paukštė…
neša į tolį vėjas
laiško skiautes

greitai pilnatis…
skaitau pasaką apie
užburtą pilį