Tekstai

Prieš skrendant į žemę

Paskelbta

Kodas 19

PRIEŠ PARSKRENDANT Į ŽEMĘ

Jeigu pramerki akis – kartais net rugsėjo saulė įspįsta į Tavo rudenėjančias akis. Ne, tai ne ta šviesa, kuri išplėstų vyzdį, plykst – ir akimirksniu regi kitokius daiktų pavidalus. Kartais ir taip regi – kai iš nuobodulio išgalvoji it vasaros debesų formas vaikystės kaime, kurio nebėra, laike, kurio irgi nebėra. Viskas pamažu blausiasi, o gal per didelė atokuma, spindulių blausumą nešanti distancija. Jauti, kad savo galvoje imi kalbėti perdėm sentimentaliai kaip senstanti motina susigraudinanti per Disnėjaus filmukus. Čia, šitoje atokumoje, pilkame monolite pasimiršta visos antžmogių teorijos, kurias kažkada taip godžiai rijai. Stiprumas. Graikų dievo. Atleto. Nugalėtojo. Jei esi lūzeris, ar bent – nuostabus?

Šleikštulys – kas pasakys, kad nuo paties buvimo? Argi pats nuodingas buvimas kapsi į Tavo venas iš pailgo skaidraus maišo – ne, nemanai. Viskas daug apčiuopiamiau, konkrečiau. Visos miglotos teorijos, visi menami pranašai susitraukia iki fiziologijos – lašt lašt lašt ir Tu greitai apvemsi savo nuskalbtus patalus. Kumščio dydžio raumuo ims baladotis pagal šizofrenišką ritmą. Galvasopis plėšys tankią neuronų kariuomenę. Kad vis mažiau ir mažiau – antžmogio. Atpirkėjo. Žmogaus.

Tave patį erzina, kad susitinkama šioje nudėvėtoje frazėje –ribinėse situacijose. Jos – pačios banaliausios nežinomo užsakovo pasamdytos žudikės. Pakeisti. Priversti atitokti. Parodyti kažką labai svarbaus, nuvalyti puikybės traiškanas nuo blakstienų. O jei niekas nieko nereiškia? Jei niekas nieko nelavina ir nemoko? Kauliukų žaidimas, o Tu – kauliukžmogis. Keturiasdešimt parų dykumoje. Tik tam, kad pavirstum dulke.

Vis dėlto – kiek ironijos. Prieš metus, kai rodei savo mokiniams tą Matelio filmą. Edukacija, kuri apsigręžė prieš patį, kad iš tikrųjų edukuotų. Tu jų neklausei, ar nori mokytis. Tavęs irgi niekas neklausė. Ir vis tik – tiesa, kurią tikrini savo kūnu. Jei kas netikės – galėsi parodyti surandėjusias žaizdas.  O vis tik labiausiai – tas monolitas. Išdidus, nes, regis, nepajudinamas. Kamera fiksuoja jį iš išorės, kartu su gamtos metais. Aplink – sprogstama, žydima, nuplinka medžių plaukai, rigor mortis – ir, aišku, atgimimas. O Tu čia, tame pilkame monolite, tame sąstingyje, laukdamas kraujo kūnelių maišto. Bet – sienos storos – ir visas riksmas užrakintas viduje. Mintyse – Toro kūju sutraiškai tą pasidavimo ir vilties monumentą. Užtroškęs nuo sudvisusio blogai pasidalijusių ląstelių kvapo –  trauki į save, trauki į save, trauki į save tai, kas aplink – sprogimą, žydėjimą, nuplikusius medžių plaukus, rigor mortis – ir, aišku, atgimimą. Kad iškosėtum pilnatis, per kurias Volandas dalina amžinybę.

 

Reklama

Po dangum

Paskelbta

Kodas 17

Po dangum

Žingsniuoju gatve, kuria ėjau jau gal tūkstantį kartų. Nusibodę sienos, langai, šaligatviai. Ūmai kaži kokia nuotaika stveria mane ir nusineša. Ir aš jau kitame mieste. Geriu aplinką visais pojūčiais, kišu savo nosį, kur reikia ir kur nereikia, nes esu klajūnė, šokinėjanti iš reiso į reisą. Kemšu į save viską, stengiuosi nieko nepraleisti, o visa tik todėl, kad…

Pirmoji mano kelionė visiškai nepavyko. O ir dieną prieš kelionę jaučiausi bjauriai. Užsidariusi vonioje ilgai į save žiūrėjau, ir tai, ką mačiau, man nepatiko. Nepatiko veidas, plaukai, bet labiausiai nepatiko tas niūrus žvilgsnis. Važiavau į Lietuvą, bet nieko gero iš tos kelionės nesitikėjau. Pasiėmiau romaną ir visą kelią neatsiplėšiau nuo Natašos, Pjero, Andrejaus – ten tai bent gyvenimas. Nemačiau laukų nei auksinio rudens, burbtelėdavau porą žodžių, jei kas ko paklausdavo ir vėl įnikdavau skaityti. Keturi stori tomai. Turėjau ką veikti.

Ir ūmai įkvėpiau, ir man pasirodė, kad esu namuose. Ne. Negali būti, kad tiek važiavusi grįžau. Juk ne.

Bet kvepėjo lygiai tokia pat gaiva ir sūrumu.

Gavau viešbučio raktą, brazdinausi su lagaminu, ir štai – priešais mane graži nepažįstamoji.

Dievaži, ne iškart suvokiau, kad tai aš pati. Svetimame svetimos šalies lange.

Su manimi atkeliavo ir mano – ne mano? – atspindys.

Skaitėme. Rašėme. Vertėme. Braukėme. Mintyse nešiausi tą savo atspindį, kuriuo patikėjau. Tai aš.

Tik kitą dieną važiavom prie jūros. Krantai ne tokie kaip mūsiškiai. Bet…

Tas pats sūrumas, ta pati gaiva, ir tas pats atklydęs paskui mane vėjas.

Tai tokia buvo toji mano keista. Beveik neįvykus kelionė. Juk nieko iš tikrųjų anąsyk nemačiau: nei laukų, nei žmonių, nei medžių, nei auksinio rudens. Tąsyk keliavau Levo Tolstojaus karo ir taikos keliais, o visgi…

Visgi kažkuriuo metu svetimo miesto svetimame lange radau save.

Tai todėl tokia tapau. Išprotėjus keliautoja. Dabar važiuoju iš miesto į miestą. Geriu pojūčius, kišu nosį, kur reikia ir kur nereikia, bet…

Iš tikrųjų ieškau savęs. Svetimuose languose ieškau tikrojo savo atspindžio.