Naujienos

Prieš skrendant į žemę

Paskelbta

Kodas 19

PRIEŠ PARSKRENDANT Į ŽEMĘ

Jeigu pramerki akis – kartais net rugsėjo saulė įspįsta į Tavo rudenėjančias akis. Ne, tai ne ta šviesa, kuri išplėstų vyzdį, plykst – ir akimirksniu regi kitokius daiktų pavidalus. Kartais ir taip regi – kai iš nuobodulio išgalvoji it vasaros debesų formas vaikystės kaime, kurio nebėra, laike, kurio irgi nebėra. Viskas pamažu blausiasi, o gal per didelė atokuma, spindulių blausumą nešanti distancija. Jauti, kad savo galvoje imi kalbėti perdėm sentimentaliai kaip senstanti motina susigraudinanti per Disnėjaus filmukus. Čia, šitoje atokumoje, pilkame monolite pasimiršta visos antžmogių teorijos, kurias kažkada taip godžiai rijai. Stiprumas. Graikų dievo. Atleto. Nugalėtojo. Jei esi lūzeris, ar bent – nuostabus?

Šleikštulys – kas pasakys, kad nuo paties buvimo? Argi pats nuodingas buvimas kapsi į Tavo venas iš pailgo skaidraus maišo – ne, nemanai. Viskas daug apčiuopiamiau, konkrečiau. Visos miglotos teorijos, visi menami pranašai susitraukia iki fiziologijos – lašt lašt lašt ir Tu greitai apvemsi savo nuskalbtus patalus. Kumščio dydžio raumuo ims baladotis pagal šizofrenišką ritmą. Galvasopis plėšys tankią neuronų kariuomenę. Kad vis mažiau ir mažiau – antžmogio. Atpirkėjo. Žmogaus.

Tave patį erzina, kad susitinkama šioje nudėvėtoje frazėje –ribinėse situacijose. Jos – pačios banaliausios nežinomo užsakovo pasamdytos žudikės. Pakeisti. Priversti atitokti. Parodyti kažką labai svarbaus, nuvalyti puikybės traiškanas nuo blakstienų. O jei niekas nieko nereiškia? Jei niekas nieko nelavina ir nemoko? Kauliukų žaidimas, o Tu – kauliukžmogis. Keturiasdešimt parų dykumoje. Tik tam, kad pavirstum dulke.

Vis dėlto – kiek ironijos. Prieš metus, kai rodei savo mokiniams tą Matelio filmą. Edukacija, kuri apsigręžė prieš patį, kad iš tikrųjų edukuotų. Tu jų neklausei, ar nori mokytis. Tavęs irgi niekas neklausė. Ir vis tik – tiesa, kurią tikrini savo kūnu. Jei kas netikės – galėsi parodyti surandėjusias žaizdas.  O vis tik labiausiai – tas monolitas. Išdidus, nes, regis, nepajudinamas. Kamera fiksuoja jį iš išorės, kartu su gamtos metais. Aplink – sprogstama, žydima, nuplinka medžių plaukai, rigor mortis – ir, aišku, atgimimas. O Tu čia, tame pilkame monolite, tame sąstingyje, laukdamas kraujo kūnelių maišto. Bet – sienos storos – ir visas riksmas užrakintas viduje. Mintyse – Toro kūju sutraiškai tą pasidavimo ir vilties monumentą. Užtroškęs nuo sudvisusio blogai pasidalijusių ląstelių kvapo –  trauki į save, trauki į save, trauki į save tai, kas aplink – sprogimą, žydėjimą, nuplikusius medžių plaukus, rigor mortis – ir, aišku, atgimimą. Kad iškosėtum pilnatis, per kurias Volandas dalina amžinybę.

 

Reklama

Gėlių turgus

Paskelbta

Kodas 18

Gėlių turgus

Turgų privežė gėlių, viena už kitą puošnesnių ir spalvingesnių. Pirkėjų buvo mažiau.

Vienas vyras dairydamasis iš lėto ėjo tarp dėžių.

– Prašom, pone! Rinkitės pačias gražiausias!

– Ačiū! – vyras buvo beeinąs pro šalį, bet akimis už kažko užkliuvo. – Man reikėtų vienos… Ir kuklios. Štai, šitos!

– Bet kodėl šitos? Žiūrėkit, kokie dideli kitų žiedai, kiek jų daug!

– Bijau, kad jos neišmestumėt. Kur dėsit, jeigu šitos niekas nenupirks?

– Na, jei taip, atiduosiu už pusę kainos.

– Ne, ne! Kam ją taip nuvertinti? Man ji žydės ne prasčiau už kitas!

Abu padėkojo vienas kitam, ir vyras su gėlyte parėjo namo, kur antrojo aukšto balkone buvo įtaisytas lovelis.

Čia gėlei nieko netrūko – nei žemės, nei drėgmės, nei meilės. Saulė kasdien kilo vis aukščiau, šviesa ir šiluma užliedavo balkoną, ir gėlė greitai pilte apsipylė žiedais. Jų kvapas buvo malonus ir lengvas. Vyras uosdavo net įsikniaubęs, o gėlės lapeliai ir žiedlapiai glostė jam veidą.

Gėlės prisilietimai priminė tuos seniai prabėgusius laikus, kai jo Mažylis, nešamas ant rankų, savo pirštukais tyrinėdavo tėvo skruostą, švelniai braukdamas apšepusią odą… Tokios akimirkos yra… patys žinote!

Jau ir praeiviai sukdavo galvas į gėlės pusę, kai kurie dar stabteldavo pasigrožėti jos žiedais.

Dvi draugės taip pat pastebėjo gėlę.

– Oi, kokia graži! Noriu ir aš tokios!

Ir nieko nelaukdamos abi nuėjo tiesiai į turgų. Netruko ten užeiti panašias į matytą balkone.

Pardavėja jau kėlė joms pirmą iš eilės dėžėje sudėtų, tačiau gėlytė merginoms nepatiko:

– Tokia menkutė? Nė už dyką neimtume! Duokit pačią gražiausią!

*

Gal pagalvojote, kad išrankių merginų nupirkta gražuolė greitai sunyko? Ne, visą jai skirtą laiką ir šita gėlė turėjo gausybę žiedų, o vieniems jų ėmus vysti, tuojau skleisdavosi kiti…

Tai apie ką visas šis pasakojimas? Apie akimirkas, apie negęstančias laimės akimirkas, ir nieko daugiau.