Diena į kitą pasaulį

Paskelbta

Kodas 16

DIENA Į KITĄ PASAULĮ

apie meilę

Ateinu į biblioteką, kad prisijungčiau prie dievo. Prie dievo, kuris kraujo lašais mane prikala prie knygos.

Lašelinės man reikia kasdien. Įsistatau adatą į smegenų veną. Žodžiai juda trūkinėjančiomis minčių žarnelėmis. Tai ne mano atradimas, – jei būtų dievas, jis būtų biblioteka, pasakė Umberto Eko, rudenį žiūrėdamas į medžių lapus ir vėją, nugarą įrėmęs į foliantų auksą.

Pakeliu galvą, kad mintinai prisiminčiau tai, kas niekada neužrašoma knygose, tą adatos dūrio mostą, švilpesį absoliučios vienatvės akivaizdoje, kai lemtingoji gravitacijos jėga nukreipia adatos galvutę į tuščią orbitą, kurią tu pati ir privalėsi užpildyti kūnėjančiais žodžiais.

Nežinomas numeris siunčia žinutę iš Evangelijos: Kristus tavyje – garbės viltis! Kol.1 Ja jis apipylė mus vardan Mylimojo. Ef1 Nežinau, kaip reaguoti. Susileidžiu evangelijos krūvį į paviršinius kapiliarus, tikėdamasi, kad jie neišsprogs ant veido ir nereiks jų nudeginti lazeriu. Juk lazeris pjauna viską: kraujagysles, apgamus ir kitus neaiškios kilmės darinius. Lazeris išpjaus evangelijos kraujagyslę ant mano dešinio skruosto, jei panorėsiu atsikratyti jaunystėje išmokto dievo.

Ant mano FB raudų sienos – šeima, iš kurios atėmė vaikus. Rašau komentarus, trinu, vėl rašau, kažkas pasako savo nuomonę, kad peticiją rengianti organizacija visiškas mėšlas ir jis nepasirašys, kažkas pasiūlo draugauti, aš ignoruoju, bet jis penktą kartą siunčia kvietimą. Nesu mandagi, mano FB nors ir raudų siena, bet ne sugertukas. Pasilieku sau nors lašą privatumo, – nepriimsiu, ištrinu.

Pasineriu į nesibaigiančios vasaros nuotykius su gėjų porele, į vienos vasaros emigrantų gyvenimą po Paryžiaus tiltais, stebiu Oslo šaligatvį, ant kurio mėtosi akių kontakto vengiantys žvilgsniai, ir stebiuosi apgamų apoteoze Godaro filmuose. Jiems nereikia lazerio, nes jų venose plevėsuoja prancūzų revoliucija, flirtas ir nacionalizmas, jie nepripažįsta lėtos lašelinių eigos.

Lėta eiga, šiuos žodžius stebėdavau iš Smiltynės pusės svarstydama, kas sovietinio uosto prieplaukoje yra lėta, o kas greita. Greiti yra delfinai, bet jie bus uždaryti muziejaus rezervuaruose. O čia toleruojama tik Lėta eiga. Labai lėta eiga, nes geležinė siena neperžengiama, smėlis naktimis sušukuojamas, kad jame atsispaustų kiekviena neklusti pėda, kiekviena nerangi mintis pabėgti.

Suprantu, kad vienas mano prirašytas lapas yra per trumpas papasakoti apie laukimą dienos į Kitą pasaulį.

Jis tegali pridengti mano gėdą prieš lašelinės būdu kapsinčius tekstus iš atverstų knygų, išmėtytų darbo kabinete, prie lovos ir virtuvėje, iš jų juda armijos nusivylimų – ne tu esi Didis, ne tu esi Kraujas, ne tu esi Mylimojo mylimoji.

Tu tik mažas kiro šūdelis iš kito kranto žiūrintis į kapsintį užrašą LĖTA EIGA. Mano vena lėtai sirpsta. Lėta eiga jau šimtą metų. Užrašau savo gimimo dieną socialiniame tinkle – 100. Ar šimtametė moka paspausti FB mygtuką ir ištrinti pasiūlymą draugauti? Ar gali suprasti, kad Lėta eiga ir Diena į kitą pasaulį yra dvi paralelinės tikrovės, tarp kurių mano stuburą gracingai prilaikęs foliantas mirusiu veidu grimzta į marių gelmę, sėda ant dugno, lėtai pasilieka ir dar lėčiau laukia, nes Diena į kitą pasaulį neturi ryto ir vakaro valandų. Ir todėl aš niekada nesužinosiu, ar ta diena yra šiandien, kai tu ateisi ir priglusi prie mano prisirpusios venos tarsi norintis į ją lėta eiga įplaukti  laivas fleitos garso pavidalo priešakiu.

Lašelinės netobulos, nes jos yra dievo įrankiai, vadinami knygomis.

Ieškau tobulos kalbos, dvasinio poveikio kalbos, naudodamasi primityvia, kaip ir aš pati, lašeline. Nes jei neturėčiau bibliotekos, nesulaukčiau Dienos į kitą pasaulį. Kaip tie vaikai, su kuriais nekalbėdavo žindyvės, kad užaugę jie prabiltų pirmąja pasaulio kalba, jie mirdavo nesulaukę tos akimirkos, kai tobula kalba jiems išsprogdins gerkles ir suplėšys jų liežuvius.

Vėl einu į biblioteką susileisti eilinės dozės, mano venos dar nesislepia nuo manęs, aš turiu vilties, kad Diena į kitą pasaulį prasidės tada, kai užsidarys paskutinė biblioteka. Aš eisiu gatve ir visos perskaitytos knygos išsiverš pirmapradės kalbos tyla, kurioje stovėsime ir žiūrėsime vienas į kitą, nes aš būsiu tavo Diena, o tu būsi manoji Diena.

 

Reklama