Po saule keičiasi tik laikas

Paskelbta

 Kodas 3

Po saule keičiasi tik laikas

Vakare turėjau išskristi, todėl į paveldėtą butą neužėjau. Notaro paliktame aplanke buvo raktai, ir mama juos turėjo. Tegul mama pavaikšto, nuramina jaudulį, aš vėliau. Artimam mirus − gyviesiems po saule keičiasi tik laikas, mums skauda, o jie toli ir mūsų nebemato.

Skrydis ilgas. Negalėdamas susikaupti atvėriau nešiojamą kompiuterį. Ryšys dėl prastų sąlygų trūkinėjo, vargau ir užmigau. Netrukus – simpatiška mergaitė žalsvu apdaru, balta skarele ant galvos, keleiviams išdalino gėrimus. Ji pažvelgė taip gražiai lyg norėdama sužinoti kas nutiko, greitai nuleidau žvilgsnį. Negalėjau nusiraminti ir verkiau prisiminęs rytą. Kiti žmonės nepastebėjo ašarų. Smalsus keturmetis užsienietis nuolat į mane dirsčiojo. Nė kiek nesukau galvos kas bus, kodėl turėčiau teisintis? Sutinku, retokai pamatysi verkiantį vyrą. Vaikas išskaitė, išmatė vis nuraustantį mano veidą, skruostus plakančius upeliukus. Bakstelėjo savo tėvams, bet šie nesuprato. Jis laukdavo ir nustebdavo kas kartą išdavikėms ašaroms suspindus. Berniukas ženklais rodė, kad ašaros nepaliauja. Neištvėręs jis ėmė kažką rašyti, piešti ir iškėlė lapelį, ant kurio dailiai išpaišė verkiančią žuvytę. Mielas vaikas gražiai mato pasaulį ir tyliai guodžia esančius šalia, galvojau aš. Užsimečiau tamsius akinius, užsimerkiau. Ašaros čiurleno drėkindamos apykaklę. Niekada nekalbinu svetimų vaikų, šypsenų jiems nesiunčiu, nekrečiu juokų.

Besileidžiant mažylis staiga atsistojo, pribėgo, nubraukė užsklandą nuo mano veido ir rimtai pažvelgė į pačias akių gelmes. Norėjo suprasti, įsitikinti ar tebeverkiu. Pasimečiau, nors leidau jam tikėti, kad ašaros išdžiūvo, baigėsi − giedra nusinešė debesis, dabar taikus ramybės metas.

Išlipant išvydau balzganą, aptrintą viešbučio autobusą. Gerai, kad čia nėra mamos, Sauliaus ir tėčio. Karštas Egipto oras − troški pirtis, jie neištvertų. Atostogos vienatvėje pats geriausias dalykas koks galėjo man nutikti. Verdantis smėlis virpėjo po sunkiomis kojomis, galva ilsėjosi ant kieto, išgulėto gulto. Mane išgelbėjo iš namų atsivežta raudonomis rožėmis siuvinėta močiutės pagalvė. Tysodamas stebėjau dangų, žvaigždę virš vandens, ir neleidau sau galvoti. Medituodamas stengiausi išstumti įvykius. Praradimas atrodė nenatūralus, per staigus, nespėjau išsisakyti, neįsiklausydavau ką man pasakodavo. Ir su tėvais negalėjau ilgai kalbėtis. Beliko Saulius, jis − moksleivis, jaunas dar. Norėtų eiti mano keliu, o aš to nenorėčiau.

Nulyginti krantai, vanduo, įvairiausi akmenukai, bambukų šabakštynai ir smėlio salelės kvietė pasivaikščioti. Aš jaučiausi lyg beviltiškas ligonis, negalėdamas pasijudinti iš vietos − pirmas dienas drybsojau kieme, tuose dirbtiniuose paplūdimėliuose ant plastiko priegulių ir kėdžių. Saulė mane išdegins, suniekins, padarys suirusiu oleandro lapu. Atsikvošėjęs prisiminiau, saulės išbučiuotas atrodysiu tarsi arlekinas; be sustojimo plaukiojau murzinam baseine, murkdžiaus, kol plaukai pritvinko baisaus chloro kvapo. Pratūnojęs keliolika dienų įsigeidžiau judėjimo. Apačioje, šiaip taip susikalbėjęs su administratoriumi, gavau automobilį ir nepadėkojęs išlėkiau. Norėjau jį pasistatyti po kambario langais, kad rytą nedvejočiau. Mane perspėjo apie pavojus, bet nebijojau. Spinduliams nudažius aptemusias sienas, palikau viešbutį. Nieko nevalgęs ir sau pažadėjęs užsukti į parduotuvę, skriejau perskaityti faraonų paslaptis. Neturėjau vilčių kūrybai, troškau bastytis žinodamas, kad niekas neatpažins, lietuviškai nepašauks. Ant 2 skardžio stovėdamas, žiopsodamas į keliomis smilgomis pasipuošusius takelius, išvydau raudoną saulę kylant už geltonų piramidžių. Jos buvo nepasiekiamos. Aplankysiu, pasiliksiu nakčiai ten… Stebėjaus, nes užmirštieji faraonai niekada nebuvo įdomūs, o mokyklos laikais Egipto istorija nė kiek nežavėjo. Nekenčiau to kas surišta su mintimi − visą gyvenimą ruoštis mirčiai.

Krašto nykumas, vien saulė jį gelbsti! Vienoje vietoje prie svečių namų bolavo dvi žalios tujos, trys akacijų krūmokšniai, dešimt paaugusių buksmedžių, ir vėl smėlynų platybės, miražuose − Aleksandrija. Oazė − tarsi scena. Piramidės pasirodė ne taip ir toli, bet neprieinamos − pasitiko nutriušusiais šautuvais ginkluoti apskurę kariai. Matyt, tai kokia nors išsivadavimo armijos dalis, sudvejojau. Politikos niekada nesekiau, nežinojau, kad vyksta pilietinis karas. Užkardoje patikrinę mano dokumentus vietiniai nusprendė − esu keliautojas iš Belgijos ir skubiai įsileido už tvoros. Eilėje stovėjo trys taksi pilni bebaimių turistų. Prisiartinęs gidas burbuliavo prancūziškai, klausiausi linksėdamas, tariamai prisijungiau, o progą nutaikęs atsiskyriau, nirau ieškoti aukso.

Vėsus faraono kapas buvo tuščias. Salių margumai paklaidino ir kraujas sujudo nuo minties, kad mane kas uoloje gali uždaryti amžiams. Kariai išgalvoję, kad aš − žvalgas užridens akmenį ant angos. Išgirdęs monotonišką to paties gido balsą nurimau.

– Kapai prieš daug šimtmečių buvo išplėšti. Tai ką rado archeologai − pavyko išgabenti į nacionalinį muziejų… – lemeno jis.

Jaučiau nepaaiškinamą nerimą, atsisėdęs ant žemės negalėjau kvėpuoti. Geri žmonės šliūkštelėjo mineralinio vandens. Atsigavęs riedėjau keliu į apačią. Po vakarienės, foje prasidėdavo šokiai ir koncertai. Aš nėjau. Aprimus nusileidau šaltos gaivos pasiimti ir grįžau dar labiau pavargęs, laiptuose svyruodamas. Išsunktas mano kūnas gulėjo baltoje kaip sniegas lovoje. Veikė du ventiliatoriai. Dūzgė televizorius. Telefono neišjungiau. Atrodė, kad mirštu, bet ėmiau sveikti. Meldžiausi tyliai, pusbalsiu. Sapnuodavau, kad esu praeities Egipte ir padedu statyti piramidę. Nešame kolonas, tempiam virvėmis aptakius akmenis, skandinam ir traukiam svorius nuo Nilo, mums talkina vergai ir svetimšaliai. Pomirtinė karalystė baigta! Laukia didžiulis atlygis − mums bus išpjauti liežuviai.

Išsivadavęs iš sapnų − sėlinau prie kranto, laikas keitėsi, bet aš stovėjau vietoje. Stūksojo kalvelėse įbesti mėlyni skėčiai, žaidė vaikai, vaikštinėjo jų tėvai.

Mergina, įnikus į storą romaną, sėdėjo kiek atsiskyrusi. Mano rankos ėmė virpėti. Kas sudilgčiojo marškinių kišenėje, prisiminiau − tai sulankstytas mažylio piešinys, lobis kurį saugojau.

Nepriėjau, negalėjau sveikintis. Juk baigus mokyklą ją taip įskaudinau, praėjo penkiolika metų. Nė kiek nepasikeitusi. Ji − viena. Prisimenu tą gyvą, gaivią pievą, kurioje mudu rinkom žemuoges, rasoje blizgančias gėlytes, zuikio kopūstus. Įspraustos į žemę, ilga eile vėjyje judėjo liepos: nelūžtančios, tiesios, suaugusios su mumis ir pasauliu. Išpažinau savo sielos šilumą. Mergina įsidūrė į mano širdį. Neatsakiau į meilę…

Reklama