Legenda apie marių didžuvę

Paskelbta

Kodas 8

Legenda apie marių didžuvę

 Jau niekas nepamena, kada Pamaryje stojo sutemos ir prasidėjo dargana. Drėgmės pritvinkęs oras kybo virš apylinkių juodais kamuolingais verpetais su našta, kurios, regis, dangus negali nei nusimesti, nei toliau laikyti.

Ir štai, ji pratrūksta visu smarkumu.

Romas  traukia tinklą, prunkščia, spjaudo vandenį plūstantį per nosį, burną, plaukai prilipę prie odos, akys – vos siauri plyšeliai. Plačiau neprasimerksi. Koks gi, skirtumas? Ir taip dėl liūties beveik nieko nesimato. Nuo įtampos gyslos išsprogsta ant kaktos, veidas – beakis, šlapias it ondatros snukis. Vincas prikanda lūpą, vos juoką suturi, tvardosi, žino, Romui nepatiks. Valtis svirduliuoja, susimėto tarp bangų. „Nagi, laikykis, drauguži, abu dugnan išsiversime“. Tinklas atsileidžia, nuslysta bortu, gyslos pulsavusios Romo kaktoje dingsta po oda. „Ims, kada ir neišnyks?“ ūmai topteli Vincui.  Galvoti apie senatvę jis nenori, tačiau mintys knibžda it žuvys tinkle. Juodos, bežvynės, bespalvės. Vincas renka žuvis, pasišlykštėdamas meta į valties galą. Va, anksčiau žuvys buvo, kaip žuvys, o šios – bjaurybės triakės, su ataugomis, ir raivosi, tiesia šlykščius čiuptuvus, ana, dar šnypščia gyvatiškai. „Nee, žuvys – nebylios“. Kai kurių kūnas primena drebučius. Tokios maistui netinka. Liesti šlykštu. Sviedžia jas už borto. Pirštinės permirksta kiaurai, regis, jaučia kiekvieną krustelėjimą, gleivėtą gyvio odą, deginančią, nuodingą. Namie muiluos, gramdys, kol gleivių atsikratys, prakeikimas, smarvė išgaruos tik po mėnesio. Girdėjo, žuvys išsigimė užteršus marias gamyklos nuotekomis, tačiau jis savo nuomonės neturi. Bjauru ir tiek. Moka rašyti, truputį skaito, žvejų artelėn įsidarbino ir jam gana. Lietus tebepliaupia, tik gerklėj sausra dega. „Kad taip, nors alaus lašelytį“. Valties dešinėje kažkas čaižiai pliaukšteli it botagu šniojęs per vandenį. Vincas nutirpsta, kaip nudiegtas pakėlęs ranką su žuvimi, lyg būtų kieno netikėtai užkluptas. Iš neperregimų marių išnyra plokščia žuvies akis, drėbteli į dangų ir dingsta gelmėje. Vanduo suburbuliuoja, užverda, po minutėlės nurimsta lyg nieko nebuvę. Vinco akys suapvalėja, pirštai įsikirtę į valties kraštus, lūpos sustingsta iš baimės pabaisą išgirsiant, sugriebsiant jį kibiais nagais, į marių dugną nusitrauksiant. Ir pelekai, greičiausiai, bus milžiniški,  jei akis –  dydžio, kaip vežimo ratas.

–  Irkis greičiau, kvaily, – Romas meta irklus. – Ir suk žvilgsnį šalin. Jei didžuvė pažvelgs tau į akis, būsi žuvęs, išsiurbs sielą, ramybę visiems laikams prarasi.  „Nejau, bus prisisapnavę“, mąsto krantan lipdamas.

Varva nuo medžių, po kojų telkšo klanai, šalta baisiausiai. Patraukia vyrai į valgyklos barą išgąstį nuraminti, su kita su gyva dvasia patirtimi pasidalinti. Kaip sykis į Pamarį anądien atklydo dėdė Anzelmas. Keliaudavo senis po apylinkes, įvairiomis deficitinėmis prekėmis prekiaudavo, nusibastydavo net iki Sovetsko. Pamaryje viešėdavo vos keletą dienų, tačiau įspūdžių atnešdavo už šimtą, o pailsėjęs vėl traukdavo savais keliais. Po tankiai sužėlusių antakių žile gudriai žybteli mažos akutės.  Alus, regis, atgaivina, išklausęs vyrus, senis dusliai atsikrenkščia.

– Jauni esat ir daug ko nežinot. Gerai įsidėkit į galvas, štai, ką jums pasakysiu. Daug seniau, kai dar nebuvo naujakurių, mariose gyveno pabaisa, kuriai senbuviai kasmet po nekaltą mergelę aukojo. Niekas iki šiol jos nėra regėjęs, tik akį saulėje it gintaras žibančią, didumo sulig tekiniu. „Jei tokia akis, tai kokia bus žuvis?“ spėliodavę kaimiečiai, galvas kraipė, smalsavo, tačiau marių vengė. Taip prilipo jai vardas – Didžuvė. Sako, mergos pastoja nuogos maudydamos, – patenkintas senis sukrizena, išsitraukia nosinę, garsiai nusišnypščia.  – Dar tie naujakuriai, kurie prieš dvidešimt metų į šias apylinkes atkako bus man daug visokių istorijų pripasakoję. Prikuria legendų, vėliau įtikėję jų realumu, visai nusipaiso, – dėdė Anzelmas išmaukia stiklą alaus, užsikosėja, nusišluosto lūpas. – Nepaneigsit, kad senbuvių mergoms vaikai pelekuoti gimsta. Ana, matei kauburėlius? – mosteli kapinaičių pusėn. –  Daugelis neišgyvena, – pats neregėjęs, tuos didžuvės išperas laidoja slapta, už kapinių tvoros. –  Išlieka stipriausi ir tie su žyme: žiaunos už ausų ar krūtinė žvynuota. Matėt? Ne? Slepia, gėdijasi. Kartą priklydo į Pamario  kraštą  toks didelis verslininkas. Šniukštinėjo, žvalgėsi, skaičiavo, braižė, o kai viską į knygas surašė, išvyko. Ir ėmė Pamarin plaukti žmonės visokie, keisti, apsitaisę nematytais apdarais, nesuprantama kalba marmaliavo. Atsivežė jie triukšmingas mašinas, pradėjo gintarą mariose kasti, gamyklą pastatė ir iš aukšto žiūrėjo į senbuvius. Tik šie atokiau laikėsi, kad bėdos neprisišauktų, nes nelaimės nelaukė, tačiau, žinia, kai nelauki, bėda, šmaukšt, pati prieš akis išdygsta. Marių krantai apsitraukė dumblu, vanduo pajuodo, dvokia baisiausiai, žuvys išsigimė, nepriteklius pro visas skyles lenda. Didžuvė vis dažniau paviršiuje rodosi, bangas kelia, apvalia akimi žiūri. Tyli ir žiūri sau. Žmonės rankomis veidus dangstosi, bijo, mat, norom nenorom pamariečių pasakom bus įtikėję. Pastarieji įdėmiai stebi marias, kur plakasi didžuvė, nei gyva nei mirusi, tik gintarinė akis ašaroja. Atvykėliai  delnus trina, tegul verkia, tegul, gintaro bus daugiau. Kvailiai, mano, jį pabaisa priverkia.

Čia senis Anzelmas, regis, pavargsta nuo savo kalbų, nutyla, susisuka į šaliką,  įsikniaubia snausti.  Romas sutrikęs, čiupt už ausies, tekšt, kepurę ant galvos ir sprunka iš valgyklos baro. Vyrai kiek pakilnoję bokalus taip pat po namus  išsiskirsto.

Dėdė Anzelmas sapnuoja, neva jis ant marių kranto besėdįs, pro šalį vanduo it metai teka, sula medžiuose srūva ir stingsta, obuoliai  noksta ir krenta. Staiga virš Pamario pakimba didžiulis juodas debesis. Visi žiūri ir stebisi. Vienas dėdė Anzelmas nesistebi, nes yra pakankamai senas, kad suvoktų – viskas, kas neteisinga, sena ir įprasta turi mirti, nėra kito pasirinkimo, kaip pradėti gyvenimą iš naujo. Sėdi sau senis ant kupsto, ir jo laikas stovi. Jis negali matyti, užuosti ar išgirsti savo laiko, tačiau jis –  čia,  senio galvoje, ir jam lemta baigtis kartu su juo. Nesibaigs tik gyvųjų laikas. Jis išsiplės iki begalybės, ateis kažkas naujo, nepaprasto ir mums nepavyks to išvengti: didžuvės vaikai perims senolių narsą,  išmintį, stos savo gimtinės ginti nuo atėjūnų savivalės ir godumo, tekanti saulė spinduliais palies marias, vandens paviršius  suvirpės,  prisipildys spalvų, ir iš ežerų ir upių būriais ims plūsti žuvys.  Jos  suks lizdus, ves vaikus,  šie  – savo vaikus, o Pamario  didžuvės  palikuonys gyvens santarvėje ir marių didžuvei ištikimai tarnaus.

Vėliau daug kartų savo regėtąjį sapną dėdė Anzelmas kartodavo vis kažką nuo savęs pridėdamas, tačiau tikrąją Pamario istoriją  Romas  pasakos  savo vaikams, o šie – savo.  Galbūt, pagrąžins, kaip aš čia.

 

Reklama