Atgal negrįžtanti tėkmė

Paskelbta

Kodas 13

Atgal negrįžtanti tėkmė

Šiandien ligonę slaugyti atėjusi  moteriškė ilgokai sukinėjasi po jos namus. Emilija negali pradėti „rašyti“ dienoraščio .Tikriausiai  Marija neskuba išeiti, matyt, todėl, kad lauke lyja

Emilija dar šią vasarą krapštinėjosi po sodybą, važiuodavo į miestelį apsipirkti, kartais užsėsdavo ir ant dviračio. O  ruduo ją įguldė į lovą. Ir taip įguldė, kad nei pajudėti, nei pati pasisukti nebegali. Tada ji ir pradėjo“ rašyti“ dienoraštį. Žinoma, rašymas ant popieriaus nėra įmanomas,  bet galima įrašinėti su telefonu: tie telefonai pasidarė gudrūs. Bet jos namus prižiūrinti Marytė vis užmiršta padėti telefoną taip, kad Emilija galėtų pasiekti. Nedidelė bėda, juk pasaulyje niekas nepasikeis, jei jos dienoraštis liks tik jos dienoraščiu.

Vos prašvinta  Emilija įsmeigia akis į langą. Apžiūri akiai įprastus vaizdus: mėlynuojantį eglyną, Šarkienės kūdrą, keliuką, kuriuo automobiliai skuba į“ tašką“, statybas padegėlės Anelės buvusioje sodyboje. Statybos ilgokai  užsitęsė: Alksnėnų kaimelis labai nenoriai keičiasi – mėgsta ramybę, vengia sujudimų  bendroje erdvėje už sodybų ribų, atsikrato visko, kas dabar mandriai vadinama „ infrastruktūra“.    Aikštėje  stovi ir niekur nepradingsta lyg koks svetimkūnis kėpsanti  apleista krautuvėlė,  uždaryti, užkaltais langais, apsilupinėjusiais dažais laukia, kada kas nuveš juos, nebereikalingus  kaimelyje, pora kioskelių, iš visuotinio kioskelių  dygimo laikų, liūdnai atrodo asfaltuota aikštė renginiams, jau likusi be suolų.

Emilija „Rašo dienoraštį“ tyliai šnabždėdama Taip ji bando suvaldyti tą keistą nenuoramą laiką. Dieną jis teka lyg ir greičiau, naktį sustoja – lauki – nesulauki, kada ims švisti,  nutils šunų kaukimas, neaiškūs garsai,  namo traškesiai, vėjo švilpesys kamine, nebeerzins, užmigti neleidžianti įkyri mėnesiena  – liausis mistiška tamsos karalystės viešpatija. Pažvelgi į gudrų telefoną ir net krūpteli – vaje, kiek tau skirto laiko nunešė atgal negrįžtanti tėkmė.

Emilija vėl pažvelgė  pro langą – kažko trūko. Taip, nebebuvo ilgojo uosio. Jis augo, stiebėsi, pralenkė klevą ir eglę. O  štai jo jau nebėra, atrodo, niekada jo ir nebuvę. Kur jis? Kas jam atsitiko?

Ji per garsiai  nusistebėjo. Nugirdo Marytė. Matyt, pavargo po svetimus namus tupinėdama.  Todėl ir balsas toks irzlus:

  • Kas prapuolė? Aš jau svetimo neimu.
  • Uosio nebematau.
  • Žiūrėk tu man. Guli ir uosį saugo. Pražiopsojai, Emiliut. Prieš porą dienų vėjas išvertė statybininkams ant kelio, tie supjaustė ir nuvežė.
  • Tai uosio nebėra?  Nebėra, o žvelgi ir nieko netrūksta. Žaliuoja eglynas, Bertulio  kvietrugių laukas, gerokai apžėlė Šarkienės kūdros pakraščiai. Uosio nebematyti, o tas kaimo pakraštys, kur jis augo lyg ir nepasikeitė. Niekam jo netrūksta, niekas neapgailestauja –  iš akių ir iš atminties.
  • Greičiau išeitų Marytė,- nekantrauja Emilija,- dienoraštyje galėčiau aprašyti pasikeitimus, kurie nieko nepakeičia ir laiką, kurį sunku suvaldyti, nes jis  nuobodžiai lėtai slinkdamas, greitai tirpsta  ir negali jo nei sulaikyti, nei pririšti, nei susigrąžinti atgal.

 

Reklama