Maratonas

Paskelbta

Kodas 12

Maratonas

                       Baigęs prieš šešias dienas pradėtą darbą, Dievas su Žmogumi užlipo į kalną, nuo kurio buvo labai toli matyti (kaip ant delno – net pačios tolimiausios apylinkės). Pridėjęs dešinę ranką prie kaktos ir užvertęs galvą, Dievas pažvelgė aukštyn… Paskui, kiek nuleidęs galvą, į tolį… Ir Žmogaus paklausė:

– Matai antai tą vėjo šukuojamą tvenkinį?.. O kiek tolėliau – ramunėtas pievas?.. Drūtus ąžuolus?.. Arba saulėje, rodos, švytėte švytinčius rūmus?.. Patinka?..

– Žinoma. Labai, – nedrąsiai pralemeno Žmogus. Bet tą patį akimirksnį nedrąsa dingo. Lyg ranka nuėmė. Akys sublizgo…

– Jei nori, viskas, ką matai, gali būti tavo. Nori?.. – paklausė Dievas. Bet, numanydamas atsakymą, jo nelaukė – tęsė toliau: – Saulė dar tiktai kopia į kalną – daug laiko praeis, kol priartės prie žemės… Bėk!.. Kol į tamsos sterblę suvarvės paskutinės šviesos ašaros. Kuo toliau nubėgsi – tuo daugiau turėsi.

Ir, vos sulaukęs, kol Dievas baigs, Žmogus pasileido į tolį. Greitai!.. Kone klupdamas. Beveik lėkte pralėkė pro vėjo šukuojama tvenkinį… Ramunėtas pievas… Drūtus ąžuolus… Diena jau persirito į antrąją pusę. Bet iš tolo, rodos, švytėte švytėjo rūmai… Tad kaipgi jų nepasiekęs sustosi?!. Priartėjus prie rūmų, saulė palengva pradėjo irtis arčiau žemės. „Nieko… Kol pro debesų kupras beliks matyti tik mažas jos lopinėlis, praeis dar tiek… Ir antra tiek!.. Juk Dievas aiškiai pasakė: kiek nubėgsi – tiek turėsi. Na, jau nemažą ratą apsukau… Bet argi šitiek gali užtekti?!“ – dusdamas galvojo Žmogus. Ir nė minutei nesustojo. Neprisėdo. Neatsigręžė atgal. Tik giliai atsikvėpė… Ir vėl – į priekį. Kai visai užilso, ėjo. O kai jau nė kojų nebepavilko, šliaužė.

Kai tolius į pilkšvą drobulę suvystė migla, o saulė įkliuvo tamsių miškų nasruosna, Žmogus pargriuvo… Ir daugiau nebepakilo. Krūtinėje tvinksėjo vis rečiau…

Priėjęs prie paslikojo, Dievas paklausė:

– Na, ir kaip – patenkintas… Savo turtu?

Žmogus iš paskutiniųjų kilsterėjo nuo žemės galvą ir išrėkė:

– Kokiu turtu?! Tu mane apgavai: žadėjai… Bet nieko nedavei!

– Kaip nieko?!. – nustebo Dievas. – O laikas?.. Juk jis visas buvo tavo. Ir viskas, ką vieną ar kitą akimirksnį matei. Kol matei – tol turėjai.

Žmogus neatsakė. Pelenų spalvos akimis žvelgė kažkur pro šalį… Į tolį… Lyg ten kažko ieškodamas…

O krauju pasruvusi saulė į vakaro voratinklį įaudė paskutinę šviesos gijelę.

 

Reklama