Spynelė

Paskelbta

Kodas  10

Spynelė

Apskritai, jei Saulė galėtų, ji nieko neslėptų ir neakintų, tik šviestų.

Tačiau kartais Saulė susipainioja kontekste – žeria spindulius, kai tamsu, ir užrakina juos lagaminėlyje, kai šviesu. Tiesa, lagaminėlis toks didelis ir su tiek daug spynų, kad niekas nė neatmena nei laiko, nei erdvės, kitaip tariant, Dirbtuvių, kuriose jos buvo pagamintos. O ir klausti, kodėl jų tiek daug, – pamiršo. Pamiršo, kur raktų ieškoti. Nieko nuostabaus – kartais raktai pasimeta kišenės padugnėje. Kartais jie atsiduria laisvės džiną talpinusioje kolboje, trokštant atkurti jos pirmapradiškumą. Iš sapno gelmių pasėmus išmanaus vandens ir kraujo tikėtasi jais atsukti beraštės gėlės laiką, grąžinti jai spalvas. Būna, kad raktai pakimba prie naujų užuolaidų laikiklio su magnetu, o Saulės ūgis, kartais net pasistiebus, vos siekia palangę. Keista stebėti, kaip šviesos zuikučiai išmintingu sinchronu nušuoliuoja iki antrosios pakopos, o ties kvailybę išbandančia trečiąja jų pėdsakus paskandina lietus ar šešėliai… Tačiau ir ten prasmingesnės egzistencijos lūkuriuoja morkų bei kopūstų daigai, jau užmezgę šerdis, džiovinti lapai, žiedai ir drugeliai, kurių esmė a priori surasta pačiuose džiovinimo ritualuose… Galbūt lietaus vanduo, prisodrintas rytojaus užkalbėjimo, atgaivins ir jų alsavimą. Kopūstams bene labiausiai pasisekė: jie sudarę sutartį su čiurlioniškomis būtybėmis, kurių šimto dimensijų sparnuose sūpuojasi vaikai.

Žemė po langais, o gal ir languose – Saulės prieglobstis. Jos tikrovės ir iliuzijų emanacija priklauso nuo to, kiek kartų ir kuo valytas stiklas, taip pat nuo smėlio, kuris žaismingai paskęsta jūros mėlyje, nuo pušų spyglių pralaidumo, bičių dronų sunešto nektaro kvapo, vėtrungės ant akinių rėmelių, laiške įsigėrusio rašalo sudėties, ekrano įstrižainės ir daugybės kitų nesąmonių… Kai kurios atsidūsta jau blėstančiais auksinių ir sidabrinių raidžių kontūrais… Tam, kad jų kintančiame praradime Saulė pagautų pilnatį ir patį Mėnulį. Jiedu keliauja paviršiais. Jiedu keliauja gelmėmis. Ragaudami tylą iš savo simfoninių plantacijų. Ir didžiuodamiesi ja vaišina svečius, kurie semia kraterių šlaitais tekantį uvertiūrinį svaigulį, o jo perteklių atideda į muzikines nanoskryneles – jas atvers dar ir dar kartą, kai grįžę namo ruošis žiemos miegui… Jiedu keliauja po nebuvusias ir dar būsimas šalis. Aplink pasaulį, sukurtą iš nieko. Ten, kur jųdviejų niekas nepažįsta. Tačiau Saulei patinka pabusti gimtinėje. Rytais ji dažosi, matuodama žingsnius prie Dangės pirmyn ir atgal. Kai žvelgs į priekį, matysis, kur veda šios upės kelias… O kai gręšis atgal – kur jis prasidėjo. Galų gale tiesiog švytuos ir nei pradžios, nei pabaigos nebus. Juk Saulė kiekvienam akimirksniui pavymui siunčia spindulines vėduokles, kurios tai išsiskleidžia į fraktalus ar ratilus, tai lūžta, tai pranyksta, atsiduodamos dehidratavusiam uostui. Jai patinka laukti, išsipūsti nuo savo pačios šilumos ir dalintis. Kol vieną dieną Didysis siuvėjas paims raudono lazerio žirkles ir prakirps skaičių, žodžių, garsų, formų ir kitokių ribų vualius, dengusius jos veidą. Prakirps ir veidą, dengusį begalybę. Ir jau niekada nebebus taip, kaip buvo.

Niekada, kai vieną dieną užaugsime, pasieksime palangę ir turėsime vaikų. Miriadų miriadus vaikų… Įsėsime į Grįžulo Ratus ir išvyksime jų susirinkti. Jie žais mūsų maldų plazdančiomis burėmis, jie šoks pagal debesų prodiuserio garso takelį mūsų jau kylančiame laive, jų kūnų erdvinės projekcijos liks neišsemto vandens atmintukuose… Kai užaugsime, pasieksime palangę ir turėsime namus – į šlepetes įsikibs kažkieno vos girdimi ir jaukūs žingsniai, grandines nusvers dar ir dar kartą išrasti šimto dimensijų raktai. Jie neatskleis tik vieno dienoraščio. Jie neatvers tik vienerių langų. Neįmins tik vieno lagamino paslapčių. Nes tik ta viena vienintelė vieno dienoraščio, vienerių langų ir vieno lagamino visata, kuri neatrakinama, išsaugos mūsų meilės spynelę per amžius. Nei baltą ir juodą, nei mėlyną, nei auksinę – galbūt tam, kad kažkas matytų.

Ir apskritai Saulė yra, kai jos nėra…

 

Reklama