Ponas K.

Paskelbta

Kodas 6

Ponas K.

Namai tvoskė šalčiu. Ant tapetų kaupėsi drėgmė. Maži lašeliai siurbėsi į gėlių raštą, palengva blukindami jo spalvą ir viską apjuosdami vientisa samanų žalia.

Ant kušetės sėdėjo Žmogus. Tebūnie jo vardas K. Ponas K., įbedęs žvilgsnį į vieną tašką, senokai mintijo apie kitus namus. Namus, kurie būtų šilti. Aksominiai tapetų pūkeliai viliotų priglausti žandą švelnumu, o ryškios rašto spalvos nukeltų į P. Tą P., kurioje jis laimingas, žmonės – šilti, geresni, dažniau apkabina, kutena šiluma, ore tvyro tankiai alsuojanti meilė. Meilė – išsprogdinanti sienas, sujungianti tiltus, atverianti delnus, svaiginanti, kasdieniam ėjimui, kvėpavimui, gyvenimui. Dievažin, turėtų kitus namus, turėtų kitą gyvenimą. Bet namai tvoskė šalčiu. Ant tapetų kaupėsi drėgmė.

Panelė M. seniai norėjo vestuvių. Bet ponas K. vis delsė. Darbas vijo darbą, atsakomybės atsakomybes lyg ir viskas gerai, bet kažko vis nelabai. Jie viską darė perdėm taisyklingai, apskaičiavo iki smulkmenų. Žinojo, ką kaimynai pasakytų kitu atveju. Liežuvių mazgu juk neužriši. Mažame miestelyje sunku su tais liežuviais. Plakasi jie nerečiau nei bangos į krantą. Tad geriau tegul tobulai pagal vienodą ritmą. Viskas čia iš pavydo. Namo pavydo. Ir brangių aksominių tapetų.

Ponas K. svajojo apie didžiulę vestuvių puotą gražiajame name su panele M. Panelė M. rūpestingai rinko švelnaus aksomo tapetus niūrioms sienoms. Norėjosi dabinti ir dabinti spalvotais gėlių raštais jų meilės lizdą. Gyventų sau lyg du paukšteliai savoje medumi kvepiančioje pievoje tokie amžinai laimingi, tokiame amžiname pavasaryje be vėjo, su saule… Bet Ponas K. panelės nevedė. Vienai tupėti lizdelyje nei šis, nei tas. Namas stovėjo, namų dar nebuvo.

Panelė M. nyko akyse. Dingo jos spalvos, formos. Pilvas lipo ant nosies. Iš liaunutės moters ji darėsi panaši į didžią B raidę. Bangų mūša dažnėjo, kilo audra. Plakėsi ir plakėsi, plakėsi ir plakėsi lyg pavydo apsėsti liežuviai. Ponas K. negalėjo suprasti, kas nutiko panelei M. Jos bėdos čia, ne jo. Jis juk nieko niekada nežadėjo. Būtų žadėjęs, būtų vedęs. Dabar kiti laikai. Ne Veronikų kokių.

Namai tvoskė šalčiu. Ant tapetų kaupėsi drėgmė. Maži lašeliai siurbėsi į gėlių raštą, palengva blukindami jo spalvą ir viską apjuosdami vientisa samanų žalia.

Ant kušetės sėdėjo, išplaktas svetimų liežuvių, begėdis žmogus.

Reklama