Argentinietiškas tango

Paskelbta

Kodas 7

Argentinietiškas tango

Toje vietoje upė tiesi kaip suprojektuota nauja gatvė. Srovės nėra, nors taip negali būti. Magiško realizmo auditorijoje kažkas nedrąsiai pasako, kad gali. Visi atsisuka ir patyli. Jis nuleis galvą ir daugiau nesakys, tik paklaustas rodys ranka į marių pusę, kurioje suprojektuotas intakas.

Vienas upės krantas apaugęs meldais. Prabangiomis mašinomis iš tolimiausių kraštų suvažiavę melduose slepiasi žvejai. Vieni nuo kitų, kiti nuo žuvies. Šiame krante gerai kimba. Taip suprojektuota. Suprojektuotas ryto rūkas, raudonas saulės taškas, žuvies šuolis iš vandens į vandenį, vizginančios šuns akys, kavos puodelis, pirma cigaretė ir kažkas pasako, kad jo dievas turi kvepėti moteriškomis genitalijomis. Niekas negirdės, trauks meškeres iš dėklų, taisys joms atramas, montuos patogias kėdes ir spjaudys ant slieko. Jis nebesakys, o grįžęs namo susisuks į tūkstantį antklodžių.

Kitas krantas apaugęs smėliu, ištrauktos į krantą medinės valtys, sukrypęs ir nebenaudojamas vandens dviratis, atsukę užpakalius upei, smėlyje kapstosi du berniukai. Žvejų čia ženkliai daugiau, pamiršę sumestas į vandenį meškeres jie garsiai kalbasi tarpusavy, vieni ginčijasi, kiti juokiasi. Kažkas pasako, kad per pilnatį čia nekimba, kad pilnatis jam negražu, kad nėra teisybės ir susiruošia į kitą upės pusę. Tie kurie nesijuokia sakys, kad žuvys jų nemėgsta, nes neturi tinkamo masalo, kad visos valtys kiauros, o jie nemoka plaukti.

Sodybos šeimininkui šešiasdešimt devyneri, bet pasipuošęs atrodo daug jaunesnis. Jam taip sako. Pagal specialybę jis įrankininkas – dildininkas. Kažkada gamindavo žvejams valtis, bet netekęs pusės rodomojo piršto sodyboje priiminėja svečius, demonstruoja šunis ir skaičiuoja pelną. Abu šunys rudeninių lapų spalvos, abu neūžaugos, neaiškios kilmės ir trečios kartos. Sodybos šeimininkas magiško realizmo auditorijai pasakoja, kad renkasi juos pagal spalvą ir sudėjimą. Baksis ženkliai stambesnis už Kamanių. Antroji, prieš tai buvusi karta krito rudenį. Stambesnis palaižė šeimininkui ranką ir išėjo. Atrado jį atokiau nuo namų, po medžiu duobę buvo pasiruošęs iš anksto. Smulkesnį rado žvejai kitame krante pavasarį. Panašus buvo į sudžiūvusią pelę.

Įsidrąsinę saulės spinduliai atsimuša į kelio ženklus, nurodančius leistiną vėjo greitį ir spigina melduose žvejams į akis. Jie nespėja traukti sidabrinių kuojų. Vieną po kitos, vieną po kitos. Jiems karšta, bet nedrįsta nusirengti, nes po žvejo kostiumais tik nuogi kūnai, norėtų užkąsti, bet nenori rodytis alkani, nori gerti, bet kažkas atneš ąsotį laimės su citrina ir pasakys, kad negertų upės vandens.

Saulė kaip reikalas įkaitina orą. Kitame krante žvejai leidžia per rankas vienkartinę stiklinę. Susiruošęs į kitą pusę žvejas laiko rankoje didžiulį butelį Coca colos ir siūlo kitiems užsigerti. Berniukai lipdo iš smėlio gniūžtes ir krykštaudami mėto jas į vandenį, iš sustojusios mašinos vairuotojas paklausia kurioje pusėje marios. Tie, kurie tylėjo, nebegali sulaikyti kvatojimo, todėl įkaitę šoka į vandenį ir šlapinasi. Kažkas melduose nedrąsiai pasakys, kad jo dievas ėmė kvepėti šlapimu, o gal prakaitu ir jis mielai persikeltų į kitą upės pusę.

Magiško realizmo auditorija išeina pasigrožėti saulėlydžiu, bet saulės neberanda, o ten kur ji turėjo leistis, kitame krante jie mato nuogus žvejus, šokančius argentinietišką tango. Girdisi svaiginanti Lotynų Amerikos muzika. Ant žvejo sulankstomos kėdės sėdi berniukas apsikabinęs akordeoną ir graudžiai verkia. Kitas berniukas pagaliu energingai muša į valties kraštą ritmą. Vyrai susikabinę poromis vaikšto lėtai, ir gal todėl, kad prieš šokį nebuvo pasidalinę vyro ir moters vaidmenimis, jų veiduose matosi susikaupimas ir beprotystė. Kažkas pasakys, kad „argentinietiškas tango“ rašoma kaip Dievas, didžiąja raide ir visi panirs į mobiliuosius guglinti.

Nors jau visiškai tamsu, žvejai melduose vis dar traukia kuojas. Vieną po kitos. Jie negirdi muzikos, o kitame krante šokantys kūnai jiems atrodo lyg pakabinti ant juodos sienos balti radiatoriai, padedantys susiorientuoti pabudus. Kažkas trenks meškerę į meldus ir pasakys, kad geriau įsižiūrėjus muzikos čia nereikia.

Magiško realizmo auditorija pasigenda sodybos šeimininko, pažadėjusio atnešti malkų židiniui, todėl susėda prie ilgo stalo, geria vyną, valgo sūrį, aptarinėja seminaro naudą, iš virtuvės sklinda verdamų sardelių kvapas. Kažkas pasakys, kad seminarai jį įkvepia kūrybai, kad matė šeimininką sode kūrenantį lauželį. Jis kišo rankas į ugnį, bučiavo šunis ir šnibždėjo jiems, kad jo dievas ėmė kvepėti šešiasdešimt devyniomis pelėkautuose džiūstančiomis pelėmis.

Nakties tylą perskrodžia šaižus garsas. Kitame krante nebešoka poros, nebeverkia akordeonistas, nebemušamas pagaliu valties kraštas, melduose nebetraukiamos kuojos, magiško realizmo auditorija išbėga į sodą. Kažkas pasakys, kad tai išgąsdintos laukinės žąsys. Žmonės pakels galvas į dangų ir stebės juos užsilipusius ant mėnulio. Dildininkas gramdys pilnatį, įrankininkas padavinės įrankius, o skaičiuojantis pelną skaičiuos pelną – krentančius rudenio lapus.

Tokia turėtų būti suprojektuota pabaiga, bet kažkas pasakys, kad tai tikrovė ir susisuks į tūkstantį antklodžių.

 

 

 

Reklama