Pasivaikščiojimas

Paskelbta Atnaujinta

Kodas 5

Pasivaikščiojimas

Akys merkiasi. Saulės nutvieksto lango fone, neryškiai matosi žmogaus siluetas. Po operacijos dalis mano kūno dar nejautri. Pojūčiai kiek pakitę. Nuovargis, atsipalaidavimas, po buvusios įtampos vėl atsidūrus savo jau šiek tiek įprastos palatos lovoje, lenkia į miegą, bet vieno palatos kaimyno siautulingi knarkimo viražai vis praveja mieguistumą.

Jis, deja, linkęs miegoti, kai tik turi tam galimybę –  ir dieną, ir naktį. Griaudėti pradeda vos tik galvą ant pagalvės padėjęs. Pradžioje tiesiog šiurpino – stebiesi, jau, atrodo, bandai apsiprasti, rimti ir tada suskardena Jericho trimitai. Nežinau, koks būtų jų garsas, bet ką primena šis, palatoje sklindantis, galiausiai supratau – tai per televizorių girdėtas laukinio dramblio trimitavimas. Matyt, patino, kai labai ieško patelės.

Mudu abu jau šios palatos senbuviai.  Taigi, paskaičiavau – reguliariai pasikartojantis dvyliktas taktas.

Kartais pralinksmina naujai atkeltųjų reakcija. Štai popietinio pogulio įsitaisė lovoje priešais mane įkurdintas pagyvenęs ligonis. Jau ima snausti. Mūsiškis džiunglių dvasios apologetas irgi virsta į lovą. Prasideda. Skaičiuoju – dvylika. Laisvai ir plačiai, iki kito koridoriaus galo nuskamba laukinės gamtos platybes šlovinantys  akordai. Naujokas akimirksniu atsisėda. Veide panika, siaubas. „Kas čia?“ – įsmeigia didžiules akis į mane. Kurį laiką kaip kompensaciją už jau buvusias  ir dar būsimas kankinančias nemigos valandas leidžiu sau sekundę pasimėgauti. Paskui ramiai parodau: „Žmogus miega“. Baimingai sulaukęs sekančio dvyliktojo, krūptelėjęs ir susigūžęs, kaimynas tyliai sušnabžda: „Bet juk šitaip negalima“. Tik trūkteliu pečiais – ką čia bepasakysi.

Po nakties nepailstantis knarkikas kartais padovanoja mums po apelsiną. „Už ištvermę“, – sako. Simpatingas pusamžis vyras. Ir kaip ant jo pykti ? Ir kaip nepykti?

Anketoje su pageidavimais,  pasiūliau   knarkiančius ligonius sukelti į vieną palatą. Kažin, ar pasinaudojo mano siūlymu?

Susirandu ausų kamštukus, kurie kiek prislopina kakofoniją, ir aprimęs gėriuosi pro langą besiveržiančia saulės šviesa.

Visu horizonto akipločiu paplūsta tamsiai raudono saulėlydžio srautas, tirštas, tarsi laiko tėkmė. Bangų keterų punktyras, nužymėtas sodria žaros varsa,  bogina ant savo kuprų kranto link tos substancijos draikanas.

Didingo scenovaizdžio papėdėje, tarsi fone išpjauta kiaurymė –  maža tamsi žmogaus figūrėlė. Jis gūrina pakrante. Eina. Visi juk eina – negi stovės „amžiais nerimstančių jūrų pakrantėje.“ Kaip aistringa tango muzika ima jaudrinti, kviesti šokiui klausytojus, taip bangomūšio garsas lyg maršo būgnai  suteikia ritmą einančiojo žingsniams.

Ir prieš jį kažkas čia jau praėjo. Jis seka ano pėdsakais. Tam, kuris seka, pėdsakai būtinai kažką sako. Norėtųsi sužinoti, išsiaiškinti. Erzina, kad praėjusysis jau patyrė tai, ką norėjosi patirti pirmam ir, galbūt, vieninteliam. Pirma einantis jau nuliežė savo dėmesiu viską, kas čia aprėpiama… Jam, matyt, buvo perduota visa, ką čia galima įgyti. Tasai jau apibendrino, padarė išvadas, priėmė sprendimus ir… eina toliau. Jis kažkur eina. Žingsniuojantis iš paskos neturi pasirinkimo.  Jis seka, siekia žinoti. Kokios dar gali būti savos išvados? Jos jau padarytos. Lieka sprendimas – sekti.

Ar vanduo pakyla, ar pėdsakai lėtai krypsta ten link, bet juos ima siekti mūša. Aštrus įmintų pėdų kontūras palengva virsta plastišku reljefu ir pradeda nykti. Bet taip juk negalima! Pėdtakis turi kažkur nuvesti. Anas kažkur ėjo ir turėjo nueiti.

Tad sekantis pėdomis ima sukti ratais. Neprarasdamas vilties, ilgai ieško tęsinio. Ir  randa: slėpiningus raštus – lyg runas, lyg dantiraščius. Sudarydami sudėtingus ornamentų mezginius, jie  išsirutulioja į tolin vėl nusidriekiantį, kad ir netiesų takelį. Jau nesvarbu, kokios tų pėdų žymės. Svarbu, kad jos veda į kažką priekyje… nors rodo atgal.

Ženklai kitokie nei tie, kuriuos matė anksčiau. Anie savo pėda, žingsniu, vingiais kažkiek atspindėjo einančiojo nuotaikas, interesus, netgi bendrą būklę ir veržlumo atsargas. Prie jų buvo galima derinti žingsnį, o šie turi savą, mįslingą ritmą, nesusietą su mūša, nenuspėjamus viražus.

Todėl jau ir nebesistengdamas aiškintis, visą interesą žmogus nukreipia į galutinį tikslą. Ūžčiojant bangoms, klykaujant žuvėdroms, nebejunta –  klimpsta ar kietai atsispiria eidamas, vinguriuoja ar eina tiesiai, šildo saulė ar smelkia vėjas. Gerai įžiūrimi pėdsakai teikia viltį prieiti kažkokį siekiamą tašką.

Ir  priėjo – staiga neliko jokios žymės. Priekyje buvo tuščia! Ilgai stebeilijo į priešais tysančią plynę.

Atsigręžė ir nusistebėjo, kad nepamatė ir savo pėdų žymių.

Pakėlė galvą aukštyn ir sustingo – padangę raižė paukščiai?!

Pėdas lyžtelėjo bangelė.

Dvyliktasis palatos kaimyno taktas, manau, galintis išvaikyti ir babuinų bandą, visiškai išsklaido pro apsunkusius akių vokus plūstelėjusius rudenį pajūryje į atmintį įstrigusius vaizdinius ir sugrąžina į realybę. Išlindusios iš po apkloto, atgaudamos jautrumą kojos pajunta vėsą.

Vaikščiosim dar.

 

 

Reklama