Tas kuris amžinas, bet sustabdomas

Paskelbta Atnaujinta

Kodas 4

TAS, KURIS AMŽINAS, BET SUSTABDOMAS

Sunki buvo toji žiema. Tokia šalta, kad net pačioje krosnyje ugnį, rodės, kaži kas smaugia. Vaikai, Lėnė susėsdavo vakarais, nugaras atrėmę į koklius, šildydavos, bet vos tik atsitraukdavo, į kaulus vėl smelkdavosi šaltis. Anė tai neturėjo kada apie šaltį galvoti. Vis šėrė malkomis krosnį, kad tik šaltis nesustingdytų jų visų į ragą. Gyvuliams kūrė nešiojamas krosneles, vištidėje pristatydavo uzbonų su verdančiu vandeniu, lėkė nuo vienų prie kitų, nors pati irgi jau apsunkus – po širdimi plakė nauja gyvybė.

O čia ėmė ir apsirgo Lėnė. Kosėjo, karščiavo ir vis liepdavo Anei laikyti ją – atseit, mirštančią – užu rankos.

-Kunigą pakviesk, – galų gale paprašė. – Tik jo valioje išmelsti man iš Dievo gyvenimą.

Jurgis tądien miške malkas dorojo, tai Anė, pasikinkiusi į dailiąsias rogeles visą šunų kinkinį: Dreižį ir Slibiną, Kunkį ir Klecką, pristačiusi mergą prie viryklės, išrūko kunigo į Bildviečius, tik ten, anot Lėnės, esąs tas tikrasis, kurio maldų Dievas išklauso.

Vilius Purvinas buvo aukštas, gunktelėjęs, šypsojosi kaži kaip visu veidu, ne burna.

-Kaipgi pro Bildžių piliakalnį atlėkei? Ar vilkai nepavijo? – kunigas pasitiko Anę tarpdury.

-Kad nesivijo, – šypsojos Anė, išsyk pajutusi tam žmogui prielankumą.

Pasiteiravęs dar apie Grabfeldę, – kapų lauką, – kuriame, atseit, vaidenęsi kovai pasirengę kariai, dabar jau kas koją mūšyje su laiku praradęs, kas ranką, kas akį ar net visą galvą, kunigas Vilius paklausė, ar Anė tikinti atpildu.

-Tikiu, – Anė atsakė, – kad atpildas pasivys net tada, jei už nuodėmių atpirkimą net nemenką pinigą paaukosi bažnyčiai.

Nusijuokė kunigas Vilius ir ėmė ropštis į rogeles, stebėdamasis anų grakštumu.

-Mano vyras jas pats išdrožė, – pasigyrė Anė, nejučia dešinės rankos delnu paglostydama pilvą.

-Palaiminta sąjunga, kai priimi kito kūną kaip dvasios atspaudą, – pro kunigo Viliaus akis nieks neprasprūsdavo.

Tik dabar, kunigui ropščiantis ant pasostės, Anė pastebėjo, kad dešinioji jo koja kaži kokia neklusni.

-Skauda koją? – paklausė.

-Ji medinė, – nusijuokė kunigas. – Bet skauda. Didžiajame kare per Rytų Prūsijos operaciją  pamečiau. Nuplaukė koja Narevo upe.

-Kaip nenukraujavot?

-Meldžiausi.

-Lėnė, turbūt žinote, ji yra mano vyro vaikų iš pirmosios santuokos oma, irgi meldžiasi. Rožinio karoliukus čiupinėja nuo ryto lig vakaro, bet tai nepadeda.

-Matai, brangi mergaite, aš moku sustabdyti laiką, – šelmiškai pro tankius akinius akimis žybtelėjo kunigas. – To, žinia, negali suprasti, kai gyvenimo upė patvinus kaip pavasarį Nemunas. Tik tada, kai gyvenimas susitraukia kaip Šagrenės oda, išmoksti suvaldyti tai, kas gilėliau.

Sparčiai temo, vaiduokliškas mėnulis, ne visai pilnas, bet jau gerokai ištinęs, išplaukdavo tai vienoj, tai kitoj debesų properšoj, ir nors Anė nežinojo, kas ta Šagrenės oda, tikėjo kunigu, kurio akyse tebeliepsnojo nuotykių aistra, kone šventvagiška.

-Ar tada iš supratote, kad norite žmones mokyti melstis? – paklausė Anė, tylutėliai sutarškėdama danteliais, mat rogelės kaipsyk skriejo pro Grabfeldę, ir Anei pasirodė, kad sustirę lediniai pirštai lenda iš žemės ir taikos pastverti rogių pavažą.

Kaži kur tolumoje užkaukė vilkas. Jam atsiliepė kitas. Bet kunigas Vilius, rodės, nė negirdėjo.

-Kažin, vaikeli, ar melstis galima išmokyt. Tai toks dalykas, kurio kiekvienas turi išmokti pats. Svarbiausia yra bent kartą pajusti, kad esi išklausytas.

Ūmai Anė prisiminė, kad vienąsyk stovėjo savo gimtojoje Svencelėj ant marių kranto (nuo tėvo dingimo jau buvo praėję treji metai, ir skausmas buvo ne tai kad atlėgęs, bet sustabdytas, kaip kad sustabdyta buvo kunigo kraujuojanti žaizda), prisiminė tėvo pasakojimus apie Vaidevutį ir Brutenį, apie Herkų Mantą, savimi užtvenkusį laiką ir apie laumes, pavargėliui vidury nakties prie marių surengiančias tikrą puotą. Anąsyk nesimeldė, netgi mintimis nesikalbėjo su tėvu, ką darydavo nuolat, tik žiūrėjo į gauruotus debesų kalnus, taip netikėtai atitvėrusius nerijos juostą nuo likusios žemės. Tąsyk erelis praskrido visai arti jos galvos, sparnu veik užkliudė, tarytum paglostė. Tą akimirką – galėtų prisiekti – tėvas buvo šalia. Ir laikas buvo sustojęs.

Pasauly daug kas smiltimi virsta, vaikeli, – mėnulio šviesoj vėl kunigas Vilius mirktelėjo Anei iš po gauruoto kaip debesis antakio. – Bet tam, kad Dievas tave išgirstų, pirma pats privalai išmokti klausytis.

Ramu buvo, nors visai netoli dunksojo miškas, pilnas kaukiančių vilkų, nors mėnulis pažeme besivelkančiuose debesų kalnynuose žaidė slėpynes. Ji klausės. Mokėsi sustabdyt laiką.

Reklama