Ieškoti įkvėpimo arba apsi mergaitė

Paskelbta Atnaujinta

Ieškoti įkvėpimo arba apsi… mergaitė

Kas jis? Koks jis yra tas išsvajotasis įkvėpimas ir iškvėpimas. Į-kvė-pi-mas. Mėginu skiemenuoti ir pasileidžiu ieškoti prasmių rudeniškoje aplinkoje. Tarp medžių ir krintančių lapų, tarp gražuolių paukščių šiandien įkvėpimas nevaikšto.Tarp žmonių, kolegų, bičiulių, menininkų, aktorių, tapytojų, grafikų, dizainerių, rašytojų ar poetų, kurie labai myli tik save ir savo atvaizdą vandeniniame paviršiuje, nesivaidena.

“ Miškais į tankmę nuskuodė ne pilkas kiškis ir ne vilkas, o jauna briedė. Tik pamojavo savo balta uodegėle ir išnyko tolumoje. Tada ir prisiminiau, kad čia yra briedžių kelias”.

Kankinuosi skaitydama ištrauką iš rašomo kūrinio. Briedžių kelias? Žmonių kelias?

O gal prabilti apie dailę? Įkvėpiu ir rašau.

Suprantama, kad rašytojas galėtų parašyti linksmą, šiek tiek sarkastišką humoreską, o rimtas žurnalistas tobulą reportažą. Menotyrininkas pažvelgtų kiek kitu rakursu…

– O, tu buvai labai graži, galėjai turėti bet kurį, – parodoje sutikto žinomo rašytojo, eseisto erotiškai į ausį sukuždėti žodžiai užgožia visas spalvas ir paveikslus, menines kompozicijas, žvelgiančias nuo sienų. Apsvaigstu tarsi nuo gero vyno. Šiek tiek euforijos. Veiksmas tęsiasi keletą akimirkų, o mielas mano bičiulis jau kužda kažką į ausį kitai parodos gražuolei.

Esu išmokusi tarsi poterius, kad poetai moka labai gražiai rašyti ir kalbėti, tačiau gyvenimiškoje aplinkoje jiems reikia žymiai daugiau pragmatiškų pastangų, kad sutaisytų lašantį čiaupą, ar išmoktų vairuoti automobilį.Velniop tuos buitinius sprendinius. Apžiūrėjusi šedevrus supratau, kad šiuose rūmuose įkvėpimo nėra. Uždarau duris ir keliauju kitur. Užkliūdama už smulkių architektūrinių akcentų ir kompozicijų, skrieju skersgatviais ir jaukiomis uostamiesčio gatvelėmis, pilnomis po kojomis čežančių lapų.

Senamiestis tylus ir tuščias. Užsuku į nedidelį ir jaukų bičiulių barą. Esantį tarsi čia pat centre, bet ir už kampo. Mūsų susitikimo džiaugsmui ir teigiamų emocijų antplūdžiui ribų nėra. O įkvėpimas? Skubėdama mintyse citavau žodžius iš naujo kūrinio.

“Bet labai lėtai, tarsi laukinė pantera, nusėlinau prie baro, paėmiau brangiausio vyno butelį, kurį mudu su mylimuoju, prieš dvidešimt metų atsitiktinai užklydę ten, paslėpėme. Tekant saulei mariose, klykiant baltiems kirams, prisiekėme amžiną meilę, – nebyliai žiūrėdami vienas kitam į akis, ir kažkur  į tolį. Seno kalvio pagamintas kamščiatraukis smigo velniškai lengvai ir sunkiai.  Pagaliau, pagaliau ilgai lauktas pok ir vynas sraunia srove erotiškai pripildė stiklo taures…”

Netikėtai suskamba mobilusis telefonas ir sugražina į realybę. Šiek tiek buvau užsimiršusi. Ak, tas įkvėpimas. Ne vietoje ir ne laiku, stebint šviesiaplaukę bičiulę prie baro.

–Labas, mieloji. Ar jūs esate vieni? Tikrai vieni?– pasigirsta čaižiai saldus moteriškas balsas.

Tarsi teirautųsi užkluptų meilužių.

–Taip, mes vieni, vienui vieni, pasislėpę už telefoninės širmos ir įjungę garsiakalbį,– šaukiame choru pašnekovei, kuri mūsų negirdi.

Žodžiai liejasi laisvai, aidas atsimuša į sienas. Mes vieni ir netgi šiek tiek vieniši šioje aplinkoje, būtyje, egzistencijoje. Su savo svajonėmis, norais, įgeidžiais, emocijomis, jausmais, išgyvenimais.

– Buvo taip bjauru. Gerai, kad nėjai į parodą. Jie visi tie dizaineriai yra tokie nemandagūs, atrodo, kad atėjo tik pavalgyti ir išgerti. Jie nesiteikė net pasisveikinti su manimi. Tiesa, ta viena tavo grupiokė, gerokai išgėrusi vyno, pasilabino,– tarytum žirnius į sieną bėrė žodžius storiausia miestelio bibliotekininkė.

O, čia jau kalbama apie mane. Išjunkime garsiakalbį ir mikrofoną…

Šiandien turiu suspėti nuveikti milijoną už milijoną darbų. Nupirkti gėlių ir dovanų gerbiamam rašytojui, tačiau sėdžiu ir rašau. Mat ėmiau ir įsikvėpiau. Man įkvėpimas. O laiką tarsi kokia gyvatė valgo. Ne, jis tirpsta it sniegas, tarsi karameliniai ledai laša ant mano kūno, drabužių, naujausios suknelės. Nuteka juodomis kojinėmis, kartu su jos akimis, nubėga…

Du kart du yra keturi. Seniai išmokta daugybos lentelė, kurią kartoja negraži, stora, akiniuota mergiotė. Mokykloje iš jos visi ir visos tyčiojosi, tarsi ji būtų buvusi pavojinga nusikaltėlė, nuo kurios žvilgsnio ir išsipūtusių žandų visiems darydavosi bloga.

“Daiva, pamaiva, skrido per kaimą, pamatė jautį, pradėjo bliauti”…

Regiu bėgantį iš paskos vaikų būrį ir garsiai šaukiantį kažkokiai kiemo Daivai. Tikrai ne man. Aš buvau poetė nuo pirmųjų gimimo dienų. Taip išpranašavo viena sostinės burtininkė, kai gimiau maža ir paliegusi Antakalnio ligoninėje. Dar neidama į mokyklą sukūriau eilėraštį: “Apsišikusi mergaitė. Apsišikusi mergaitė”. Vėliau sukūriau ir muziką. Mat esu ir kompozitorė. Tiesa, natų nepažįstu. Na ir kas. Šiais laikais kiekvienas gali pasivadinti kompozitoriumi, rašytoju, dailininku, fotografu ar žurnalistu. Nereikia jokio diplomo.

Dainuodavau garsiai, sėdėdama namo laiptinėje, ir nuostabūs garsai pripildydavo tą erdvę kaži kokio man vienai pažįstamo skambėjimo. “Apsišikusi mergaitė. Apsišikusi mergaitė…”

 

Reklama