Plunksnų kalnas

Posted on

Ona

Kitos vasaros nebebus. Na, iš tiesų bus… Bet ne jam. Nors kas žino – gal ten kaip tik vasara. Su akinančiai žalia jūra, kurioje skendo, užmigdamas nuo narkozės. Arba su baltais plunksnų debesimis, kurie skraidino nubundant… Jis tebebuvo: juk matė, kad už lango šviečia saulė… Girdėjo, kaip už durų inkščia jų niekaip negalėdamas atidaryti šuo… Tačiau įsivaizdavo save nebesantį: „Įdomu, ar šuo mane pažins?.. Vizgins uodegą, pauostęs pelenus?..“ Bet, staiga suvokęs, kad niekas Takso prie pelenų neprileis, nusigręžė į sieną. Ant jos beveik akių aukštyje juodavo musė. „Jeigu jau nė ta į mane nekreipia dėmesio… Matyt, tikrai galas. Juk, sako, šitie vabzdžiai iš tolo dvėselieną užuodžia“, – vėl atsigręžė į aslą. Ir ėmė nerimauti, kaip iki galo užteks minčių, daiktų, į kuriuos būtų galima žiūrėti. „Deja, smiltys iš jūsų laikrodžio baigia išbyrėti. Geriausiu atveju – dvi savaitės,“ – vakar pasakė gydytojas. Kažką kalbėjo ir po to… Bet nebebuvo kaip klausytis – šalia isteriškai pradėjo raudoti žmona. „Kaip būtų gerai, kad tų savaičių nebereikėtų – iškeliaučiau pas Abraomą jau šiandien!..“ – pagalvojo tada. Bet paėmė žmoną už rankos ir ėmė raminti, jog viskas bus gerai… Daktarai kartais klysta… Esą pats jaučia ir tiki, kad gyvens kur kas ilgiau… Bet nė velnio nejautė!.. Netikėjo!.. Ir nenorėjo tikėti. O kam?!. Juk vaikai jau gyvena sau. Visi turi darbus. Aišku, gerai būtų matyti, kaip anūkai pradės eiti į mokyklą… Ją baigs… Nors negali žinoti, kokie bus užaugę. Gal sakys: bočiau, neknisk tu mums proto – senas esi ir būk savo vietoje. Juk jeigu jau dabar vos kelerių moka naudotis kompiuteriais, mobiliaisiais, kas bus po poros dešimtmečių?!. Visai sunku taps su jaunuomene spėti. Na, o žmona… Ji susiras kitą. Negi viena vargs iki amžiaus galo?!. Juk, kai gerai įsižiūri, akys dar dega… Tik dabar kiek prigesusios. Pavargusios. Ištekės darsyk, gal nė porai metų nepraėjus!.. Tiesa, sako, prieš atsisveikinant reikėtų palengvinti sielą… Vadinasi, ir pasakyti, kad jis vieną kartą – su jos jaunėle seserimi, kelis – su savo bendradarbe, porą – su Valentino drauge… Bet kuriam galui?!. Ką dabar bepakeisi?!. Įdomu, o ji per tuos 25-erius su kuo nors buvo neištikima… Ar ne? Anksčiau vis atrodydavo, jog vis dėlto tarp judviejų su Robertu kažkas yra buvę…
– Ar tau dabar suleisti?.. Ar geriau prieš miegą? – lyg per sapną išgirdo žmonos balsą. Ir kone krūptelėjo – ji bestovinti visai šalia lovos. Tad pakėlė akis nedrąsiai, gal net mažumėlę nuraudęs. Tarsi būtų galėjusi girdėti jo mintis. Nors ką gali žinoti – gal ir girdėjo… Juk antai anądien sakė, kad jis per miegus kalbėjo… Nors pats neprisimena.
– Gal suleisk… Paskui įsiskaudės – nebeiškentėsiu, – atsakė. Ir, vėl nusigręžęs į sieną, stipriai sukando dantis. Tos procedūros tapo labai skausmingos. Mat jau senų seniausiai nebebuvo kur durti – reikėjo žiūrėti, kad adata neatsiremtų į kaulą. Ir kas per baisybė toji liga, kad taip suėda žmogų?!. Iš aukšto stotingo vyro beliko tik smulkutė pageltus lėlė. „Gerai, kad paprašiau kremuoti, – atsitokėjęs nuo skausmo ir pamatęs, kad žmonos kambaryje jau nebėra, mąstė jis. – Kam šiurpinti žmones?! Paguldo į karstą skeletą… Ir dar stebisi – vaje, kad sulysęs nabagas!..“ Netikėtai prisiminė, kaip bendradarbių ar šiaip pažįstamų kompanijoje, kai ant stalo atsirasdavo koks butelaitis, gan dažnai pajuokaudavo: „Na, jau aš šnapšelės, pypkelės ir mergelės niekada neišsižadėsiu“. Nors gerti nebuvo kada: iš pradžių reikėjo dirbti keliuose darbuose, kad atsistotų ant kojų pats, paskui – kad pastatytų vaikus… Rūkyti metė gal prieš dešimtmetį. O moterys… „Jeigu reikėtų iš naujo…“, – staiga atėjo mintis ir… Nutrūko. Kūnas pamažu ėmė grimzti į kažką minkšto, bet kartu sunkaus. Lyg į amžinatilsį močiutės plėšytų plunksnų patalus. Vis gilyn ir gilyn. Į didžiulį kalną plunksnų. Jos pamažu užlipdė akis. Užklijavo burną. Užkišo ausis. Visas angas išsigelbėti. O nežinia kaip duris atidariusio šuns gailus inkštimas vis garsėjo… Ausyse ėmė įkyriai spengti… Kurtinančiai kaukti… Paskui staiga sprogo… Ir garsas liovėsi. Bet kokie garsai. Ryškių spalvų keturkampiai ėmė mažėti… Trauktis… Iki žirnio… Iki taško… Kol galiausiai visa tapo balta… Juoda… Vėl balta… Ir dingo.
Tik už lango tebebuvo vaisku ir giedra. Dangumi plaukė balti lengvi debesys.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s