Drugelis

Posted on

Benas Tarkeris

Algis nėra alkoholikas. Išgerti jam labiausiai norisi tada, kai būna patenkintas savimi. Kadangi taip būna nedažnai, be to, kitą dieną jaučia sunkias pagirias, pavojaus nusigerti jam nėra. Gal ir gerai, kad gyvenime mažiau džiaugsmo, – kartais pagalvoja. Džiaugsmas Algiui yra šventė. Tai yra pergalė. Kad ją pasiektum, turi kovoti, kažką nugalėti. Kovai reikalingi priešai, bet Algis jų vengia, todėl visi priešai yra jo viduje.
Algis yra mažo ūgio, smulkutis, galva – kreivo kiaušinio formos, ausys –atlėpusios, nosis – neproporcingai didelė. Jo akys vieniems atrodo žalios, kitiems pilkos, ir paklaustas pats užtikrintai negali atsakyti, kokia jų spalva. Tiesa, tokį klausimą retai kas užduodavo. O gal nėra uždavęs niekas. Atidžiau yra stebėjęs save veidrodyje tik todėl, kad pažinčių svetainės anketoje reikėjo nurodyti akių spalvą. Užrašė žalią, bet pasijuto sumelavęs. Gyvena jis vienas ir savo didelę nosį retai kur kiša.
Draugų Algis beveik neturi. Pasiekęs pergalę, karts nuo karto leidžiasi jų ieškoti. Paieškos dažniausiai prasideda vienoje ir toje pačioje kavinėje. Jis yra pagalvojęs, kad elgiasi lyg žuvis: plaukia vis į tą pačią vietą, kur yra žvejo maitinamas vandens plotas. Tas žvejas vietoje maisto ir masalo – pagal metų laiką, pagal orą, pagal mėnulio fazę, ir kitas tik jam vienam žinomas sąlygas – mėto į vandenį žmones. Algiui reikalingi žmonės siunčia signalą, ir jis eina į vieną ir tą pačią kavinę, kurioje susirenka visada ta pati kompanija.

Taip atsitiko ir šį kartą. Į kavinę, kurią Algis vadina „arklio subine“, nors oficialiai ji vadinasi visiškai ne taip, tą vakarą buvo suplaukę jo žmonės. Savi. Tie, kurių Algiui reikia. Visi jie kažką vienas apie kitą žino, bet nepažįsta tiek, kad galėtų vadintis draugais ar priešais. O gal jie renkasi vien tam, kad pažintų savo ir kitų norus, ir tas pažinimas juos daro bendraminčiais? Algis neturi atsakymo. Nė vienas iš jų kompanijos nežino, kuo užsidirba pragyvenimui jų pašnekovai ir toks jausmas, kad jiems tai visiškai nerūpi. Juos vienija noras kažkuo būti. Jie visi trokšta būti… Kaip čia tiksliau pasakius?
Jiems patinka drugeliai. Įvairiausių rūšių ir vystymosi stadijų. Susirinkę kavinėje jie aptarinėja vikšrus, kokonus, lėliukes, jų virsmą, sparnų plazdėjimą, pievas, kuriose skraido tik tam tikros rūšies egzemplioriai. Vienas turi įsigijęs įrankius drugeliams gaudyti, kitas jau turi medžioklės patirties, trečias jau yra pradėjęs kolekcionuoti, bet nė vienas dar nėra sugavęs reto drugelio, kuriuo galėtų didžiuotis. Kompanijos senbuviai pasakoja, kad tokių yra buvę, tačiau jie kaip mat pasitraukdavo iš jų tarpo.

Vakaras įsibėgėja, ima groti vietinis gyvos muzikos ansamblis, prasideda šokiai, drugelių klubas labiau susiglaudžia, kadangi muzikos garsai trukdo jiems bendrauti. Jauna moteris smalsiomis akimis, persisvėrusi per stalą, bando pasiekti ežiuku kirpto vyriškio ausį, nori pasakyti, kad pavydi jam sumedžioto margaraščio padūkėlio. Vyras kukliai linksi galva ir atsako, kad vargu, ar tas drugelis yra vertas kolekcionieriaus adatos.
Vidutinio amžiaus juodai apsirengusi moteris, atrodanti tarsi jos veidas būtų sugeltas bičių, pasakoja, jog drugelius gaudo apimta džiugios vilties arba skausmo. Kadangi jos mėgstamiausi drugeliai skraido labai aukštai arba tupi pasislėpę ir suglaudę sparnus, jų nepavyksta sugauti. Jei ir sugautų, ji nesipuikuotų. Ežiuku kirptas vyras paklausia, kodėl ji taip dažnai užsimena apie puikavimąsi. Ji atsisuka į Algį ir plonu balsu cypia, kad jis per daug prie jos prisispaudęs, kad jai trūksta oro.
Storulis, sėdintis Algiui iš dešinės, kramtydamas keptą duoną su česnakais, šneka apie sykį ragautą kokoną ir viduriuose jo skonio sukeltus virpesius. Būrelis susižvalgo tarpusavyje, vienas iš jų juokiasi, kitas dedasi neišgirdęs, trečias palinksta prie storulio ir perklausia.
Kompanija linksmai leidžia laiką, Algis, išgėręs jau tris alaus, kaimyno paragintas užsisako viskio. Po to dar po vieną, kompanija eina parūkyti, vėl sėda, vėl eina. Trečiąkart sugrįžę, jie nebesėda, pradeda kalbas apie namus. Storulio laukia žmona, ežiuku kirpto vyro draugė atsiuntė žinutę, kad pasiilgo, smalsių akių merginos laukia vaikai, bičių sugelta moteris turi prieš miegą sudeginti keliasdešimt kalorijų, kiti irgi teisinasi, kad turi reikalų.
Algis prie didžiulio stalo lieka vienas. Padavėjas pasodina prie jo kitus žmones. Trijų moterų kompaniją. Dvi iš jų labai panašios, ir Algiui kartais pasirodo, kad viso labo mato tik vieną. Abiejų ilgi, nubalinti ir lygūs plaukai, soliariumo ir kosmetikos nublizginta oda, subtiliai paryškinti veido bruožai. Elgesys taipogi subtilus. Algis mąsto, kad taip tikriausiai turėtų atrodyti graži išmintis. Na, gal trūksta tik mįslingos šypsenos. Gražiosios išminties duetas tarpusavyje beveik nebendrauja, susižvalgo ir susirodo nesuprantamais Algiui sutartiniais ženklais.

Trečioji moteris – visiška jų priešingybė. Gal tai nėra jų draugė? Ne, ji karts nuo karto pasako išminties duetui vieno dviejų žodžių frazę. Stambumo ji tokia, kaip visus juos, išminties duetą ir Algį, sudėjus kartu. Ūgis – įspūdingas. Ji tamsaus gymio, veidas išvagotas randų, lūpos tarytum per mažos ir, kadangi išdažytos raudonai, dar labiau išryškina veido stambumą. Akys – apsiblaususios, velniškai piktos, suraukta plati kakta. Iš pirmo žvilgsnio Algiui ji pasirodė panaši į ringo kovotoją, metaliniame narve bandančią užsivesti žūtbūtinei kovai. Ji sėdi pasisukusi šonu, visai greta.
Kovotoja žiūri į Algį, priešingai nei išminties duetas, stačiokiškai, visiškai nesivaržydama, be jokio kuklumo. Žiūri tiesiai jam į akis. Jis nusuka žvilgsnį bet kur, kad tik nematytų jos. Prie išminties dueto karts nuo karto prieina vyrai pakviesti šokiui. Tada kovotoja nebežiūri į Algį, o stebi gerbėjus. Jie ilgai neužsibūna – išminties duetas šokti neina. Abi nužiūri vyrus nuo galvos iki kojų ir nusišypso surūgusia šypsena. Algis pasiūlo susidaužti savo bokalu su jų kokteiliais, bet jos net nekrusteli. Gal neišgirdo? Vienintelė kovotoja vis nenuleidžia nuo jo akių. Gal mano, kad jis pavojingas, – šmėkšteli Algiui.
Kovotoja užsikniaubia ant stalo ir kažką šnibžda išminties duetui į ausis. Algis netyčia pamato kovotojos juodas apatines kelnaites. Susigėsta ir paraudonuoja. Visos trys moterys sužiūra į Algį. Ko jos nori? Jam pasidaro neramu. Pakelia bokalą, norėtų jį apsikabinti ir nepaleisti, kad nesimatytų jo baimės. Išminties duetas kažką tarpusavyje kalbasi. Jis negirdi.
Gal jos rezga planą, kaip jį pagrobti? Bet palauk, Algi, seno arklio subine, kam tu reikalingas? Už tave net vieno euro išpirkos niekas neduotų. Nebent sumokėtų, kad netrukdytum kitiems savo lakstymu po pievas, kad savo kvėpavimu ir bezdėjimu neterštum žmonijai oro.
Jis buvo girdėjęs kažką apie vergiją. Staiga pamato save milžiniškuose apartamentuose, tikriausiai senovinėje pilyje, aprėdytą kostiumu, per dienas nieko neveikiantį, tik visą laiką vaikščiojantį pirmyn atgal, visą laiką susimąsčiusį, įsitempusį ir laukiantį šeimininko komandos. Apartamentų lubos skliautuotos, išpieštos freskomis. Jose pavaizduoti drugeliai. Daug spalvotų drugelių, įvairiausių rūšių, jie atrodo tarsi būtų gyvi, atrodo, lyg sklandytų visai šalia jo. Jis norėtų juos pasiekti, bet negali be šeimininko komandos pakelti rankų. Bando pajudinti, bet jos pakyla labai nežymiai ir daužosi į kojas tarytum sužeisti sparnai. Algis pasijunta tarsi prismeigtas prie knygos lapo, ant kurio parašyta jo paties gyvenimo istorija. Jis pirštais suima visus knygos lapus, perlenkia ir paleidžia juos kaip įtempto lanko strėlę. Jie skrenda iš inercijos, o Algis kiekviename lape spėja pamatyti savo veidą. Jis lyg dailininko nupieštas šaržas. Paveiksliukai keičiasi, veidas darosi lygesnis, bruožai švelnėja, bet tuo pačiu ryškėja jo didelė nosis. Knygos pradžioje, kur paprastai būna autoriaus žodis, veidas visiškai išnyksta, o nosis pavirsta plaukuotu vikšru…
Neapsikentęs, staigiu judesiu Algis užverčia knygą ir ant viršelio aiškiai pamato drugelio formos veidą. Tai kovotojos veidas. Ji tikriausiai drugelių motinėlė, viso to vabzdyno šeimininkė. Negali nuleisti nuo jos akių. Negali, nes yra užhipnotizuotas jos veido randų, jos žvilgsnio ir raudonų lūpų.
Algis žiūri į ją ir, kaip bebūtų keista, jo viduje pamažu gimsta pasitikėjimas, jis jaučia kaip auga, didėja, darosi abejingas baimei, nebebijo vergijos, nebebijo mirties. Jis išgirsta kovotojos balsą. Tai komanda? – klausia savęs. Algis nežino, kaip jam reaguoti, bet nebesijaučia suvaržytas, o drąsiai žiūri kovotojai į akis ir netgi išdrįsta pasakyti, kad neišgirdo sakinio, išdrįsta paprašyti, kad pakartotų. To jis nedarydavo net drugelių medžiotojų kompanijoje. Ką? Algis staiga atsišlieja į kėdės atkaltę ir staigiu rankos mostu vos neišverčia alaus.
Nesąmonė. Ką ji pasakė? Jis nenuleidžia nuo kovotojos akių. O ji akis nuleido. Tai pergalė? – klausia maištingas jo balsas viduje. Pergalė, – pakartoja sau, negalėdamas patikėti.
To, ką jis ką tik išgirdo, jam nėra sakiusi net mama. Tu mano vaikas, todėl man būsi visada gražus, – atsakydavo ji kažkaip dviprasmiškai ir su nepaslepiamu gailesčiu.
Gražus? – Algis nedrąsiai perklausia kovotojos.
Ne. Jis negali tuo patikėti. Niekada nepatikės. Ji tikriausiai tyčiojasi. Kovotoja nuleidusi galvą, lyg kalbėtų maldą, vėl pakartoja, kad jis gražus. Algiui pasidaro mažai vietos, jam labai ankšta, jis pradeda dusti, atsikelia, atsiprašo ir braunasi pro kovotoją. Jis nori namo. Greičiau. Nori sprukti ir užsidaryti. Nebenori nieko matyti ir girdėti. Jis turi būti vienas. Atsiskaito už gėrimus ir išėjęs į lauką rūko. Svirduliuoja namo.
Ne, negirtas. Gražus.
Negali būti. Kodėl? Gražus. Nesąmonė. Kodėl?
O ji? Prisimena jos nuleistas akis.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s