Eilėraštis 6

Posted on

Knysliukas

Triptikas

*

Ant mano blakstienų sūpuojas
lietaus stalagmitai, mano
lūpose šoka saulės zuikeliai,
mano rankose virpa deimantų
brolis – nusmailėjęs grafito
galelis – negaliu ištylėti pasaulio-
šito Viešpaties vandenyno,
negaliu suramdyt sruvenimo –
upeliūkščių ir jūrų vėsa plūsta
į mane gyvenimas – išbūti
išliudyti išrašyti – it mažiausiam
šuneliui paženklinti savo teritorijas,
o kartais taip skauda, taip skauda,
ežerų dugne užminto butelio
šukėmis rėžia tasai gyvenimas –
susipykęs esmas ir niekis, bet
aš vis tiek, aš vis tiek būsiu,
nes šitaip yra pasakyta, nes
šitaip šaukia promotės kaulų
giesmės, atliksiu savo
būties rečitalį, išliudysiu
antrąją tvėrimo dieną, kai
žemė atsiskyrė nuo vandenų.
Būsiu, būsiu kaip būnasi.
**

Dar prieš pirmąją tvėrimo
dieną plytėjo vandenys.
Iš vandens Jisai sukūrė
mano šerdį, mano skaudulius,
mano esatis. Viešpatie, nieko
keisto, kad esu slapčiausias
ir drėgniausiasTavo tvarinys,
kad gyvenu mūšos ritmu.
Kai man skauda – Viešpatie,
kaip man skauda –
užmynus kietesnį žemės grumstą,
kai mano potyvinių ir atoslūgių
ritmas išsiderina, kai neaptinku
savo gelmės koordinačių, kai
it žuvis nebeatpažįstu savo vaikų –
atmerktom akimis panyru į vandenį,
savo jūras sujungiu su pirmapradžiu
bangavimu, sūpuoju it mažą vaikelį
savo laivus, išplukdau juos tolyn ir tolyn –
Viešpatie, ačiū Tau, kad sukūrei man jūrą,
kad mano skausmas gali paskęsti.

***

Kartais imu ir pasiklystu –
klaidžioju Vilniaus pokerio
labirintais – mūsų istorijose
tiek daug neatitikimų, tiek
daug liūdesio pieno sruvena
pavargusiose gyslose, visos tremtys,
visi senelių pogromai įrašyti
mūsų audiniuose – būna, būna
dienų kai it aklas kačiukas
graibausi po pasaulio akivarus –
čia tiek daug tamsos, tiek neišskaudamų
nutikimų, būna, būna naktų,
kai pilnatis surengia savo aštriausią
inkvizicją, tada negeležiniu
vilku staugiu į savo sapnų
pamėkles. Būna, būna parų,
kai visuotiniai sopuliai mano
riešuose išraižo neištrinamas
runas, kai su Vienatiniu noriu
išrėkti – kodėl mane apleidai.
Šitame gyvenime, Vilniaus pokerio
gatvėse almena labai daug skausmo,
tačiau aš visda turiu kur sugrįžti,
turiu savo širdies namus, savo
jūros miestą, kuris išbanguoja
mūsų išrišimą, kuris atleidžia
mūsų kaltes – mano neišmylimas
mieste, mano bangų dovana –
Tavo vanduo – mano vanduo.
Tavo kraujas – mano kraujas.
Tavo alsavimas – mano alsavimas.
Lašu Tavo pušynų sakais
trupu Tavo smėlio kruopelėmis
almu Tavo mariomis.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s