Eilėraštis 2

Posted on Updated on

Mano Neringa

Šiurena vėjas glostydamas kopas

Ir Baltijos vilnis skalauja krantą.

Čia mano Neringa, čia visos mano mintys.

Čia žalios pušys pasaką mums seka.

 

Žiema ar vasara, ar rudenys nupilkę,

Tu visados mums pats gražiausias kraštas.

Pavasarį alyvomis pravirkęs,

Lyg smėlis laikas pro pirštus mums teka.

Kopų smiltis

Jūrai

Skalauja jūra gintarą į krantą

Žiūrėdama į mus nuskendusių laivų akim.

Ir pasakoja mums legendą apie Žaltį,

Kuris norėjo žmogumi užgimt.

 

Pasikartoja baltos žiemos, žalios vasaros.

Ateina žmonės – jie nueis ateis kiti,

O tu, motule, jiems nuplausi ašaras

Saulėlydžio sūrumo vandenim.

 

Žmogus juk vienadienis, kaip drugelis

Plasnoja, lekia ir sudegs ugny.

O tu, užglaistysi visas mūs pėdas

Kurias suspėjom smėlyje palikt.

 

Sustingęs laikas gintaro lašely

Vis primena – koks menkas tu, žmogau!

Skubėk gyvent, juk toks neilgas kelias

O nukeliauti norisi tiek daug!

Kopų smiltis

 

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s