Rytas

Posted on Updated on

Jurgita

RYTAS

Kažkur toli nuo čia keliasi saulė. Drovus ir mergiškas jos skruostas nudažys skliautą, bet ta spalva ne vyno ir ne šermukšnio uogos raudonio. Tai spalva kūdikio, kuriam lemta atmerkti akis ir pirmąsyk pažvelgti į šviesą. Tačiau tai ne fluorsceninių lempų šviesa, ne akušerės akių rainelės atspindys, net ne pavargusios motinos šypsena. Ne, tai šviesa, kurią galima išvysti tik du kartus gyvenime. Rausvas kūdikis slepiasi saulės  skruostuose. Jiedu drauge prausiasi ir pusryčiauja. Jiedu kartu rengiaisi ir žvilgteli į laikrodį.

-Jau laikas, – sako kūdikis.
-Tavo tiesa, – droviai atsako jam saulė. Ji buvo nedrąsi iš prigimties. Ir niekas nežino kodėl.

Sulaukęs ryto, Jonas Kazimieras, greitosiomis išlipęs iš lovos, nuklibinksčiavo į vonią atsiprausti. Nerangiu savo kūnu jis juto šiltą srovę, tekančią ant jo, pro jį ir jame. Vanduo smaugė jo baltą kaklą, mergaitiškus pečius ir kuteno tarpupirčius. Nedidelis vonios veidrodis paraudo. Neaišku, ar dėl vyro nuogumo ar dėl baltų, kruopščiai nublizgintų marmuro plytelių.  Jonas Kazimieras galvojo apie jo laukiančią dieną ir nejuto intymios vonios kambario atsmosferos. „Idomu, ar jos katinas pasveiko?“ Tai buvo labai svarbus klausimas. Kaip gydytojas, jis norėjo, jog gyvūnėlis pasveiktų. Praeitą savaitę keletas kieme žaidžiančių vaikų pamanė, jog karstytis medžiais ne taip įdomu, kaip sužaloti ponios V. katiną Morkių. „Įdomu, kaip ji jaučiasi šitoje situacijoje?“ Taip buvo svarbesnis klausimas ir jis lėmė, jog  visą svaitę Kazimieras galvojo ne apie Morkių, o apie ponią V.
-Kur tu tiek ilgai? Kava atauš.
-Aš tuoj, – kimus balsas iš vonios.

Jo mama. Ji visada šitaip. Mokėjo nutraukti jo mintis ir giliais chimeros nagais įsikabinti į jau ir taip aptrupėjusią Kazimiero sąžinę.

-Juk pavėluosi. Ką apie tave žmonės pamanys…

Ką žmonės pamanys…. Tai buvo didžiausias jo motinos uždavinys. Kiekvieną sykį Kazimierui sumanius ryte užsidėti ne mėlynai pilkus, o tamsiai raudonus marškinius, jo motiną apimdavo pašaukimas paaiškinti, kodėl tai negerai ir kokios gali būti viso to pasekmės. Tačiau raudona spalva taip tiko prie jo siaurų, kartais mėlynų lūpų. Ji įberdavo degančių žarijų į gęstantį Jono Kazimiero laužą. O kartais, ypatingomis progomis, leisdavo pagalvoti, kaip būtų, jeigu jis, drovusis, tarpais poetiškas, tarpais maniakiškas Kazimieras leistų tam laužui įsiliepsnoti visa savo jėga, visa savo prometėjiška esybe. Tačiau tai buvo tik retos mintys ypatingais atvejais. Nes ką žmonės pamanys, jeigu apie tai kada nors sužinos.

Atlikęs rytinį ritualą, vyras nepastebėjo, jog saulė jau per daug priartėjusi prie kruopščiai išblizginto jo kambario lango stiklo. Paskubomis išgėręs kavą pasitikrino, ar nieko nepamiršo. „O gal Morkius dar nepasveiko?“

Jis nebematė, kaip nuo saulės pabėgęs kūdikis meiliai nusišypsojo aukštai zenite pakilusiai saulei, kantriai pasiryžęs palaukti kitų pusryčių, kada jie liks tik dviese.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s