Miestiečiai ir vampyras

Posted on Updated on

Miestiečiai ir vampyras
Mikelis Kybrancas

Šio veikalo nerekomenduojame skaityti nepilnamečiams, silpnų nervų ir nestabilios psichikos  žmonėms. Tekste yra daug atvirų smurto ir uždarų sekso scenų.
Linkime malonių akimirkų!
Žolėje klūpantis padaras pakėlė galvą, nusišluostė kruvinas lūpas ir palaimingai atsiduso. Taip sočiai seniai begėrė. Negana to, dar ir plastmasinį kanistrą prisipildė.

– Pusryčiams, – kimiai suburbėjo ilgais plaukais apžėlęs sutvėrimas, iš širdies atsirūgo ir užsuko kamštį.

Jis atšlijo nuo avies lavono ir apsižvalgė po ganyklą. Jokio pavojaus. Tik atrajoja kelios gyvos karvės.
Tai buvo vampyras, Platelių apylinkių gyventojams siaubą keliantis jau du gerus dešimtmečius. Žmonės ir spąstus jam statė, ir patys, apsiginklavę kuolais ir šakėmis jį medžiojo. Veltui. Rajono vykdomasis komitetas net premiją tam, kuris sučiups pabaisą, įsteigė – taloną minkštų baldų komplektui įsigyti. Net ir tai nepadėjo. Įbauginti ir pagalbos nesulaukiantys  žmonės gelbėjosi patys, kaip išmano.
O šiandien vampyrui pasisekė – rado neatsargaus šeimininko paliktą avį, tad nereikėjo grumtis su raguočiu. Tokios dvikovos paprastai baigdavosi apspardytais šonais ir subadytomis strėnomis.
Vampyras atsistojo, pamankštino raumenis, užsikišo ilgą peilį už juostos, pakėlė nuo žemės kruviną kanistrą ir nužingsniavo į netoliese dunksantį mišką.
Naktis buvo giedra. Ramiai švietė pilnaties blynas. Vampyras jautėsi sotus ir žvalus. Jis ryžtingai žingsniavo į savo irštvą miško tankmėje. Keli kraujo ištroškę uodai išdrįso nutūpti jam ant sprando ir įsisiurbė. Ta pačią akimirką vabzdeliai sušnypštė ir išnyko. Vampyras tik šyptelėjo ir pasikasė kaklą.
Staiga jis išgirdo kažkokį triukšmą. Sutvėrimas sustingo, susigūžė ir šastelėjo į šalikelę. Kaip žaltys nuvinguriavo po artimiausios eglės šakomis ir apmirė. Įtempė klausą. Atrodo, jokio pavojaus. Geriau įsiklausęs įsitikino, kad tai tranki muzika, sklindanti pro pravirus žalio automobilio „Tavrija“, stovinčio miško keliuko vidury, langus.

Vampyras priropojo arčiau automobilio ir vėl užgniaužė kvapą. Jo niekas nepastebėjo. Dar po valandėlės sutvėrimas dar arčiau prisėlino prie mašinos, ištempė kaklą ir pažvelgė į vidų.
Salone buvo dviese – jis ir ji. Abu gulėjo ant galinės sėdynės, abu – be apatinių.
Ji – kojomis apkabinusi jo klubus.
Jo basos kojos su iki pat pėdų nusmauktais džinsiniais šortais pro praviras dureles kyšojo išorėje, o viduje švietė baltas užpakalis. Abu ritmingai siūbavo ir inkštė.
„Ant kalėdinės eglutės supas raibosios gegutės, nežinia ką jos sapnuoja…“,- sklido dainos žodžiai iš automobilio garsiakalbių.
– Žmogiena, – nudžiugęs sumurbėjo Vampyras ir apsilaižė. Šiandien jam neįtikėtinai sekasi. Prieš valandą – avis. O dabar – du bejėgiai, nieko blogo nenutuokiantys įsimylėjėliai. Iš miesto.
Žmogaus kraujo seniai beragavo.
– Tuoj jums bus labai gera,- iškošė sutvėrimas ir užgniaužęs riūgtelėjimą išsitraukė ilgąjį peilį, kurį to meto valstiečiai „svinarėzu“ vadindavo. – Dar minutėlė ir jūs pasijusite tikrame rojuje. Aš irgi.
Staiga miško tylą perskrodė skardus automobilyje gulinčios merginos riksmas. Vampyras krūptelėjo ir kniūbsčias krito ant žemės. Po valandėlės merginą suriko antrą kartą, trečią, ketvirtą. Pagaliau ji nustojo rėkti ir ėmė gailiai inkšti. Jaunuolis automobilyje garsiai šnopuodamas ėmė siūbuoti vis greičiau ir greičiau.
Pusnuogis, tik nuskalbtus „Šatrijos“ džinsus mūvintis, vampyras suprato, kad dabar išmušė jo valanda. Jis pakilo nuo žemės, šoko prie „Tavrijos“ ir čiupęs už pravirų automobilio durelių iš visų jėgų jomis trenkė per jaunuolio kojas. Mišką perskrodė keturgubas klyksmas. Vaikinas klykė iš skausmo, užpuolikas – triumfuodamas, mergina – iš baimės, o netoliese kiškio kopūstus rinkusi ponia Stefa – iš pasiutimo.

Vampyras pravėrė „Tavrijos“ dureles ir trenkė jomis dar kartą. Jaunuolis jau nebeklykė, o riaumojo. Labiau iš įsiūčio dėl nebaigto švento akto nei skausmo. Jis atšlijo nuo merginos ir pamėgino pasiekti nusmukusias kelnes. Tada vampyras iki galo atlapojo dureles ir kruvinomis rankomis sugriebęs vaikiną už plaukų ištraukė jį iš automobilio. Mergina klykdama išsiropštė paskui.

– Tuoj mums visiems bus labai gera, – iškošė vampyras, bloškė vaikiną ant žemės, primynė jo galvą koja ir užsimojo svinarėzu.
Tačiau žmogaus kraujo jam paragauti nebuvo lemta. Savo nuogumo nebodama mergina šoko ant iškeltos užpuoliko rankos ir suleido dantis į jo dilbį.
Vampyras tik susverdėjo ir neišleisdamas nė garso mostelėjęs ranka nubloškė žavią nuogąją gelbėtoją į dilgėles. Prie burnos prikišęs dilbį palaižė įkąstąją vietą.
Ta akimirka sugebėjo pasinaudoti nusmuktkelnis – jis staigiai pasilenkė ir čiupęs užpuoliką už kojų jį apvertė. Tada akimirksniu užsitempė ant klubų šortus, iš jų kišenės išsitraukė lenktinį peiliuką trispalvėmis kriaunomis ir pašokęs atstatė į užpuoliką.

– Dabar tau ambo, žąsine, – triumfuodamas iškošė jaunuolis švaistydamasis peiliuku.

Vampyras nė trupučio neišsigando. Jis lėtai atsistojo ir žengė prie jaunuolio. Ramiai ištiesė ranką ir išplėšė tą tik plunksnom galąsti tinkančią geležėlę iš vaikino saujos. Didvyris iš miesto suklykė, apsisuko ir šlubuodamas nudūmė į mišką, savo merginą palikęs vampyro priežiūrai.

– Iškrypėlis, – pasišlykštėjo gražuolė, ir, pliaukšėdama delnais per putnius klubus, traiškydama įsisiurbusius uodus, nudūmė paskui savąjį vaikiną į mišką.

Nusivylęs vampyras tik išsiviepė – jam buvo apmaudu, kad gražioji miestietė taip greitai jį paliko. Tačiau nenusiminė. Žinojo, kad miško nepažįstantys miesčionys yra jo rankose ir neskubėdamas nuėjo į tą pusę, kur dingo nuogoji Pupytė.
Į mišką nudūmęs vaikinas buvo vardu Bazilijus. Tokius pradedančiuosius verslininkus tais gūdžiais sovietinės okupacijos metais buvo įprasta vadinti spekuliantais. Tikrasis žaviosios nuogalės, drąsiai stojusios į kovą su vampyru,  vardas buvo Gaudencija, tačiau Bazilijus ją vadino tiesiog Pupyte.
Laikai buvo neramūs. Lietuvos žemelę tebetrypė kaustyti okupantų batai, o iš aukštų tribūnų atkakliai tvirtinta, kad toje šalyje sekso nėra. Tačiau Bazilijus su Gaudencija to nežinojo.

Vampyras užuodė šiltą nuogos merginos kūno kvapą ir tamsoje sekė juo tiksliai, lyg būtų diena ir skaisčiai šviestų saulė, o mergina būtų ėjusi jam prieš pat nosį. Tačiau nutolęs nuo keliuko kelis šimtus metrų vampyras nuščiuvo – už nugaros jis išgirdo užtrenkiamų durelių pokštelėjimą, paleidžiamo variklio garsą ir staigiai iš vietos pajudančio automobilio riaumojimą. Vampyrui net svinarėzas iš rankos iškrito.

– Mane išdūrė! – sudejavo padaras, kuris neįvertino miestiečių, sugebėjusių miške, ir dar tamsoje, vikriai apsukti ratą, sugrįžti prie savo automobilio ir pasprukti.

Vampyras graudžiai atsiduso ir nevalingai pirstelėjo. Už jo nugaros augęs lazdynas paskendo liepsnose, o lazdyne tupėjusi ir smalsiai konflikto atomazgos laukusi ponia Stefa nudribo nuo šakos ir klykdama nulėkė į gyvenvietę.

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s