Juodasis čiurlys

Posted on Updated on

Juodasis čiurlys

Čia pat prateka upė. Ant kranto stovi sukrypęs namelis. Langinių vyriai seniai girgžda varstomi. O niekas jų nepersuka. Ir nesutepa niekas senųjų gelžgalių. Vėjas kyloja gonkas. Arkliais išdrožtos lentos, kraigas gėlių, vos besilaiko. Tik šiek tiek vėjo ir triūkštels pusiau, drėbtelės visu smarkumu žemyn.

Kiek tolėliau tykiai stovi svirnas. Gerai tašyti eglės rąstai, suręsti į lygias kertes prieš gerą šimtmetį, matyt, laukė dar vieno. Pūpsojo sau užkeltas ant didžiulių akmenų ir jam vis tiek toji išdykusi pavasario upė kaskart išsiliejanti iš krantų. Tai sraunumas šito vandens, tai putos sukyla, o juk karštą vasarą nė nepasakysi, kad toji čia, pratekanti pažemiais sekliai – norėdamas net perbristi gali, išspirdamas akmenuką iš pat dugno. Stovėdamas, kiek aukštėliau negu kiti pastatai, viduje saugojo ne grūdus šeimininko, o įrankius. Čia buvusi meistarnė. Ant vinies pasikabinęs trilbioką stalius kasryt auštant, išskyrus šventą dieną, kibdavo už obliaus ir imdavosi lyginti medieną. Vis kokiam stalui. Vis kokiai etažerkai. Vis kokiai kėdei. Visam svietui, kiek akys, teužmato reikėjo tikro medžio dirbinių. Ilgiausiai trukdavęs padirbti kojas. Jos kaip moteriškės dailios. Jos kaip moteriškės mėgsta atidumą. Jos kaip moteriškės reikalauja didžiausio dėmesio.  Bet kantrybės būta daug pas jį. Iš tėvo krauju atėjusi, matyt. Ir iš senelio. Daug burnos neaušinęs. Už viską labiau mėgo medžio kvapą. Kaip ir jie. Ir dirbinti ypatingas stalo kojas.

Pūnė – tuščia. Anei šiaudo, anei gyvulio, anei kokio padargo nesimatė. Tik jaujos pastogėje kanapės džiūva. Užsilikusios, o gal per pravirą angą paukščio įneštos lizdą besukant? Laigo juodieji čiurliai, laigo, aštriais nagučiais kibdami į trūnijančias lentas, o atsiplėšę vėl sklendžia oru vis kokį vabaliuką iš voro tinko nugriebdami pietums.

Užugalyje sodo, sukrovusi žiedus, lūkuriuoja obelis. Pats žydėjimas tuoj, pati gegužė ir žiedų liūtis svaigi, jei tik šalnos nepasitaikys ir neteks nusimesti rožinės skraistės ant žemės. Tvankus pavasario oras ramino upę teliūškuojančią vaga į aukštupį. Sena obelis dar turi parako. Dar bus sode obuolių. Šitiek žiedų sukrovė. Net daugiau nei pernai. Šitiek derliaus suruošė senoji. Ne obelaitė. Viso šimtmečio senumo obelis. Ir obuolių bus kaip už šimtą metų. Bet kol kas lūkuriuoja. Laukia žydėjimo. Laukia rimstančio vėjo. O tada dovanos, dovanos žiedų šokio virpėjimą. Ir lauks sugrįžtančio savojo žmogaus, sugrubusiomis rankomis glosčiusio jos kamieną, atremiančio nugarą ir atlošiančio galvą  giliam kvėpavimui, gilam jautimui, dvidešimčiai minučių pavasario ramybės su ja.

Dvidešimt minučių įsiklausymo. Dvidešimt minučių tylos.

O buvo taip. Buvo.

Liko pūnė, jauja, svirnas ir obelis. Ir stalo kojos, pasakiškai dailios, pasakiškai liaunos,  besirėmusios ir į aslą, ir į medines grindis, bet vis ilgesingai menančios tas meistro rankas,pavertusias jas ypatingomis ir tas akis, gėrėjusias godžiai tyloje, išvydus grakštumą, kai dar nič nieko nebuvo, todėl jos saugo jo vardą tarp kitų.  Liko ilgesni už laiką. Žmogaus laiką. Po sodą laigo riebus juodasis čiurlys. Piemenėlių čia seniai nėra. Ir staliaus. O buvo taip. Čia pat prateka upė. Ant kranto stovi sukrypęs namelis.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s