Tureto sindromas

Posted on Updated on

Turetas

 Tureto sindromas

Velnias žino, kaip šita cholera prie jo pristojo, ir dar taip, kad niekaip nevaliojo atkibti. Ėmė tikėti, kad visos šios pasakėlės apie prakeiksmus ir užkalbėjimus, matyt, gali būti gryna teisybė. Tfu, kas jam čia dabar ant seilės užėjo, koks tai fatalizmo nuodas apnuodijo burną skalaujančias išskyras ir visą apytiksliai penkių kilogramų nešulį, kuris baladojosi kaukolės kiaute. To dar betrūko – galutinai, neatšaukiamai išeiti iš proto. Pusę kelio jautėsi nuėjęs. Aišku, ta mintpalaikė apie prakeiksmus absoliuti barbarystė, ypač jo išsilavinimo žmogui, bet kad šitaip… Gi daktaras paaiškino – kas ir kaip. Bet kodėl dabar? Kodėl jam? Kai didžiausios būtinybės stumiamas įsispraudė į ekstra priėmimą pas tą Jungo, Yalomo ir kitų veltėdžių įpėdinį, anas, savaime suprantama, kibo prie jo vaikystės. Ar patenkinta oralinė vystymosi fazė? Ar sėkmingai pereita prie analinės? Ar sklandžiai įveiktas Edipo kompleksas? Seniai maniau, kad jiems tik oraliniai ir analiniai praplikusioj makaulėj. Vaikystė kaip vaikystė. Visų kaip visų – to laiko bičiulių. Savaitinis darželis, gumulėta manų košė, priverstinis pietų miegas, rankos rišamos prie lovos atkaltės, idant netąsytų penkių centimetrų išaugos kelnėse (koks tai Onano nuobodulys jau nuo mažų dienų apėmęs), nutriušęs kiškio pliušas, vaidinimas pagal Salomėjos Neries pasakas, vis bandant akimis sugauti mamos išraišką, bežodis džiaugsmas, savaitgalį grįžus namo ir kertant kotletus puriuose bulvių pataluose, iki skausmo suspardytas kamuolys, sekretai su geriausiu draugu paslėpti atokiausiame kiemo gale, po gluosniu seniausiai nudraskytom šakom, neaiškios kilmės kamuoliuką gerklėj paliekanti pirma „Labanakt, vaikučiai“ transliacija. Va kaip. Gerai buvo. Ir jokie čia analai ar kanalai ne prie ko. Tas froidajungis-kopijuoklis neatstoja. O kaip paskui? Kokie santykiai su moterimis? Ar laimingas darbe? Kaip sekasi reikšti jausmus? Nu po perkūnais. Paskui buvo visko. Ir pasivėtė, ir pasimėtė. Armija, technikumas, inžinieriaus profesija. Su kolegom sutarė neblogai – kartu juokėsi iš viršininko meilužių eilės, neretėjančios, nors tojo plaukai ir retėjo. Che che. Drauge išlenkdavo kvortą putotojo, lygino žmonų apimtis ir durnysčių mastus. Jei kas negerai – viską į akis, nieko nepasilikdavo. Moterų buvo. Kai iš armijos grįžo – nors karučiu semk. Dabar jau dvi dešimtis metų su ta pačia. Butas, du vaikai užgyventi. Pasibara – kaip ir visi –  mūsų kaimynų kaminai panašų skaičių dūmų išleidžia. Lėkščių namie pakanka. Taigi še tau, froidajungi. Ar dabar galit paaiškint, kaip man šitaip pasidarė? Anas tyli, tuksi tušinuku pagal improvizuotą psichodelinę melodiją. „Kaip viskas prasidėjo?“ – užklausia.

Ogi buvo eilinis rytas. Po šešių užgiedojo nelabasis – senas džeržgiantis žadintuvas įskilusiu ciferblatu. Atsikėlė, kaip visada, pirma iškėlęs dešinę koją. Pasibrūžino dantis, nu gerai, protezus. Suvalgė tris vidutiniškai virtus kiaušinius. Ir nei iš šio, nei iš to, vietoj paprasto, trivialaus „labas rytas, bobele“ – prisidėjo tikra velnio uodega – triaukščiai. „Labas rytas, kurva, jobtvajmat“. Žmona išbalo, paskui išraudo, negalėdama sveika nuovoka pasikliauti. Kas čia tam diedui užėjo – nei susipjovę, nei pas drauges neužsibuvo, vakarienė paruošta. O jis ir pats susiprato – anie išlėkė iš burnos neatsiklausę leidimo, visiškai nelogiškai ir atsitiktinai. Toliau buvo dar blogiau. Darbe – „sveiki vyrai, nachuj“. Pirmąkart dar kaip pirmą – bendradarbiai pakraipė galvas – jam nebūdinga, matyt, su bobike bus smarkiai susikalęs. Bet kad taip sekėsi ir toliau – po kiekvieno sakinio – vis blet ir blet. Ir nieko negali padaryti. Bandomajam priimta jaunutė inžinierė stačiai ašarom apsipylė.  „Daryk taip, – aiškino jis, blede tu“. Aišku paskundė viršininkui. Baisiausia, kad net galimas papeikimas, nekalbant jau apie didesnes bėdas, nenugrasė nuo šito besaikio keikimosi. „Negalima taip, Kazy, paika dar, visko nežino, bet, kad taip jau iškart bledė“, – pamokomai dėstė viršila. „Tai, kad pizdiec, jobtvajmat“ – atsakė jis. Visas sukaitęs it po trijų pirčių išlėkė į gatvę. Persidirbo, perkaito makaulės lemputės. Eis pagulės, pasnaus, o ryt ryte viskas atrodys it bielagariačkos apimtojo kliedesiai. Kur tau. Ryte ir vėl pirmi žodžiai – pydare, suka. Eina į parduotuvę – „man pieno, ačiū, blet“. Bėga išsiųsti laiško – „jūs, kurva, man pasakykit kiek kainuos į Ariogalą pasiųsti?“ Jo ėmė šalintis – kaip kitaip. Žmona, nusiraudojusi visa, užrašė pas psichiatrą, suveikė biuletenį. Liepė jam nieko nekarksėti bent daktaro kabinete, jinai pašnekėsiant. Bet kur tau. „Dėkui, kad priėmėt, daktare, bybi“. Psichiatras paklausė, ar nieko neįprasto nebuvo vaikystėj ir paauglystėj? Lyg pro miglą prisiminė ,kad dažnai nevalingai trūkčiodavo, bet niekas, aišku, nekreipė dėmesio – išaugs. Mamos mama, Balbieriškio močiutė nusprendė, kad tai dėl to, kad duktė besilaukdama į gaisrą žiūrėjus. Gydytojas pakraipė galvą. „Jums uždelsto veikimo, labai retai pasireiškiantis Tureto sindromas“. Skyrė stiprių antipsichozinių vaistų – haloperidolio, liepė lankyti psichoterapiją ir bent pusmetį laikytis ramybės, ilsėtis, pamiršti visus darbus. Pamažu lyg gerėjo. Keikėsi mažiau. Bet visai nenustojo. Kol priprato prie vaistų, jautėsi prislopintas. Blet ir nachui dar retsykiais papuošdavo jo sakinių paraštes. Į darbą jau negrįžo, buvę draugai, retsykiais atklydus į barą, sumišę nusukdavo akis. Padavėjos mesdavo burtą, kam teks jį aptarnauti. Kirpykloje jo nepageidavo.

Kas beliko? o beliko nedaug – atrado knygas, kurias sunkiai prisiversdavo kramtyti jaunystėj. Rijo be kvapo ir be amo. Pamilo Merso. Užjautė Raskolnikovą. Didžiavosi Rijė. Po kiek laiko, lyg iš dyko buvimo, pats ėmėsi kažką skrebenti. Savo kailiu įsitikinus, kad viskas taip netvaru, taip neįmanomai trapu, kad sugedus vienai smegenų jungčiai, gali būti išjungtas iš pasaulinės būties tinklo, tai atrodė logiškiausia išeitis. Jis ir parašė šitą tekstą, blet. Prieš tai kur ne kur išvalęs nuo ne tokių būtinų keiksmažodžių – bybis žino. Ir likite sveiki.

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s