Žmogelis

Posted on Updated on

Pasakotoja

Žmogelis

Tą popietę snigo. Retais, bet dideliais kąsniais. Tarsi kas būtų gabaliukais gnaibęs varškę. Nors šalta nebuvo – vos keli laipsniai. Tad idiliškesnio oro prieš Kalėdas nė nesugalvosi.

Prekybos centre nusipirkusi kone pirmą pasitaikiusį megztinį ir sijoną, išėjau į lauką. Nemėgstu didelių parduotuvių. O dar ta prieššventinė karštinė, kai čia pirmyn, čia atgal zuja minios žmonių… Ir ką jie ten perka?.. Negi neįmanoma tuo, ko reikia, apsirūpinti bent kiek anksčiau – ne prieš pat Kalėdas?!.

Tad antroje gatvės pusėje klūpantį žmogelį pastebėjau ne iš karto. Kiek pamenu, man įeinant į prekybos centrą, jo ten nebuvo – tik išeinant… Nors visai gali būti, kad paprasčiausiai nepastebėjau. Tuo labiau, kai šitokios minios… Nors žmogelio, atrodo, tai nė kiek netrikdė. Jis klūpėjo ant slidaus apsnigusio šaligatvio (net neįžiūrėjau, ar yra ką pasitiesęs)… Ir… krutino lūpas. Tai buvo galima įžiūrėti net ir iš kitos gatvės pusės. Tik nemačiau, kad jam kas aukotų. Praeinančių pro šalį – dešimtys per minutę. O pasilenkiančių ties šalia jo kėpsančia metaline dėžute… Nors argi tų žmonių negalima suprasti?!. Kalėdos visai ant nosies… O čia – kažkoks žmogelis beprasidedančioje pūgoje. Mat vėjas vis stiprėjo… Ir jau vaikė ne tik varškės gabaliukus, bet ir kėlė nuo žemės miltus. Neturėdama, ką veikti (kadangi laukiau manęs paimti atvažiuosiančio draugo), atsistojau šalia prekybos centro durų – jas nuolat varstant, čia buvo visai šilta. Aišku, galėjau laukti viduje… Bet juk ir taip pernelyg mažai būnu lauke. Kaip sakoma, netgi nepastebiu, kaip keičiasi metų laikai… Tad, sakau, išnaudosiu bent šią netikėtai pasitaikiusią progą. O dar tas žmogelis… Juk be progos pabūti gryname ore dar turėjau ir šiokį tokį užsiėmimą – žiūrėti į jį… Ir laukti, kada gi pagaliau sužvangės metalinė dėžutė. Na, kas bus tas pirmasis. Nors gal jis jau ten, toje dėžutėje, ką ir turėjo… Tiktai aš tą svarbų momentą pražiopsojau?.. Deja, per kokį penketą minučių (nors į laikrodį nežiūrėjau) dosnuolių neatsirado. Nebuvo jų ir dar po penkių. Tad galiausiai ne tiek iš geraširdiškumo, kiek iš smalsumo nusprendžiau ta pirmąja būti aš. Išėmiau iš piniginės smulkią monetą… Ir, suspaudusi ją delne, išdidžiai nužingsniavau per gatvę. Priėjusi prie žmogelio, palengva pasilenkiau, įmečiau dėžutėn pinigėlį… Tačiau jis nė nesureagavo. Bent jau neparodė, kad reaguoja. Klūpėjo sau tiesus kaip styga… Ir krutino lūpas. Tiesa, pasilenkusi prie jo, jokio garso neišgirdau… Bet kažkodėl nusprendžiau, jog, matyt, meldžiasi – nevalia trukdyti, tad lėtai vėl nuėjau savojon gatvės pusėn. Tuo labiau, jog iš dalies smalsumą kaip ir buvau patenkinusi – spėjau pamatyti, kad jis vilki šviesiai pilka žiemine striuke… Kiek tamsesnėmis kelnėmis… Ant galvos pūpso kailinė ausinė kepurė. Tik batų kažkaip nespėjau „įvertinti“… Nors, kad nustebčiau, visai užteko ir to, ką pamačiau, – drabužiai buvo švarūs ir nenudėvėti. Aišku, ko čia per daug stebėtis – „iš antrų rankų“ galima nusipirkti tikrai neprastų drapanų. Mėgėjos tarp jų susimedžioti ką nors nepaprasto teigia, jog pasitaiko netgi visai naujų – su kainomis… Matyt, ten bus užėjęs ir tasai žmogelis. Kiek jam buvo metų?.. Kad labai sunku pasakyti. Iš po kepurės kyšojo baltut baltutėlės sruogos… O beveik nebuvo matyti raukšlių. Apskritai veido oda švietė tokiu skaistumu!.. Tarsi, jei ne kasdien, tai bent porą kartų per savaitę lankytųsi pas kosmetologę. Arba namie darytųsi valomąsias kaukes. Tačiau, kai draugas paskambino ir pasakė užtruksiąs dar mažiausiai pusvalandį, nepažįstamąjį iš savo dėmesio gniaužtų paleidau. Tiesiog patraukiau į netoliese esantį bistro. Nebuvau alkana… Bet juk puodelis karštos arbatos ar lėkštė sriubos dar nė vienam nepakenkė. Ypač vis labiau žvarbėjančią dieną.

Kai nusipirkau dienos sriubos (tądien buvo daržovių) ir, atsisėdusi už staliuko prie lango, ėmiau ją maišyti, kad bent kiek atauštų, plačiai atsidarė bistro durys… Ir pro jas įžengė kailiniuota dama. Tiesa, aš tik gerokai vėliau supratau, kad jai duris taip palčiai atidarė tas, kuris įėjo paskui… Bet geriau apie viską iš eilės. Kas tas viskas?.. Na, pavyzdžiui, negi neįdomu, kodėl aš tą moterį pavadinau dama? Tiesiog be prabangių, berods, audinės, kailinių ji dėvėjo tokią skrybėlę… Kad kitaip nei dama jos paprasčiausiai nepavadinsi. O dar tos baltos pirštinės… Ir sniego vaiskumo šalikas, kuris išslydo ant krūtinės, atsisagsčius kailinius… Tačiau pastaruosius ji atsisagstė toli gražu ne iš karto, vos tik įėjusi, o tik po to, kai atsisėdo prie kiek tolėliau nuo manojo esančio staliuko. „Matyt, lauks kokios bičiulės. Ar savojo pono“, – nusprendžiau.

Paskui damą į bistro įėjo ir žmogelis. Kai ji nužingsniavo prie staliuko, jis – tiesiai prie baro. „Matyt, vargšas sušalo… Tad, kaip nesyk kavinėse, baruose yra tekę matyti, prašys arbatos ar bent jau karšto vandens“, – pamąsčiau. Ir greitai ant savojo staliuko krašto pastūmiau pintinėlę su duona. Aš jos su sriuba nevalgau. „O jam galbūt šiandien tai bus vienintelis maistas“, – pamaniau. Ir buvau tikra, kad, stovėdamas prie baro kaip tik tiesiai į mano staliuką, nepažįstamasis duoną tikrai pastebės. Bet… Nors sykį tikrai žvilgterėjo ton pusėn, – ne į duoną. Tiksliau, jos nebuvo įmanoma nematyti… Tačiau žmogelis tuo nė kiek nesusidomėjo. „Gal drovisi?..“ – toptelėjo. Ir pintinėlę pastūmiau dar arčiau – ji vos nenukrito ant grindų… Bet žmogelis daugiau mano pusėn nebepažvelgė. Jis palaukė, kol prieis barmenė… Ir ramiu baritonu ištarė: „Man du puodelius juodos kavos ir du pačius skaniausius pyragaičius“. „O ką jūs mėgstate – šokoladą, grietinėlę, žėlė?..“ – bandė pasitikslinti barmenė. „Man nesvarbu – parinkite savo nuožiūra. Svarbu, kad tik būtų skanu“, – vėl taip pat ramiai, bet gana garsiai – tarsi varpas – sugaudė aiškus – lyg perregimas – balsas. „Gerai, prisėskite – aš atnešiu“, – atsakė barmenė. Ir, ant baro padėjęs iš kišenės ištrauktą banknotą, tiesus kaip styga vyriškis nužingsniavo prie staliuko, už kurio sėdėjo… kailiniuotoji dama. Atsisėdęs nusimovė kepurę – paleido iš nelaisvės baltut baltutėlius, bet vešius bei garbanotus plaukus… Paskui atsitraukė striukę… Ir su visa kėde pasislinko pirmyn – arčiau stalo. Arčiau į jį koketiškai galvą pakreipusios kompanionės.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s