Judrus durnumas

Posted on Updated on

BeneTarka

Judrus durnumas

Kaip kūrybinio rašymo studijos jaunesnysis bendradarbis, buvau netikėtai pakviestas (tiksliau mane ištraukė ir įmetė) į garsiausios miesto filantropės, auksinių žuvelių kolekcionierės, drabužių dizainerės kolekcijos pristatymą.

Jei iš vis buvo galvojama apie praktiškumą, laikas tokiam renginiui buvo pasirinktas ne pats tinkamiausias. Tuo pačiu laiku vyko Klaipėdos apkabinimas ir visi miesto gyventojai, nors kiek galintys parodyti savo judrumą, darniai rinkosi aplink miesto ribas rankų susikabinimui. Nors…Galbūt priešingai – apie viską buvo pagalvota. Žmonės šnibždėjosi, jog drabužių kolekcijos pristatymo laikas galėjo būti pasirinktas neatsitiktinai tuo pačiu metu. Renginys juk buvo uždaras ir žiūrovų tikrai netrūko. Buvo išsiuntinėti pakvietimai visos šalies garbiausiems ir vargu ar būtų patekęs paprastas mirtingasis, pasirinkęs vietoj apkabinimo stebėti kolekcijos pristatymą. Labai atsargiai buvo nešiojamas gandas, kad garsi dizainerė norėjo pasimėgauti miestiečių apkabinimu tarytum simboliu. Moterys juos dievina. Miesto žmonės tarytum apkabina ją, o ji visa švytinti, pilna gerumo, priima žmonių dėkingumą. Antra vertus, kiekvienas garbingas svečias, turintis nors kiek fantazijos, galėjo įsivaizduoti, kad savo milžiniškame glėbyje tuo pačiu spustelėjimu, miestas rodo meilę ir jam. Darnus naudingumas.

Aišku, visiems neįtiksi, visiems geras nebūsi. Atsirado ir tokių, kurie visame tame matė valdžios ir verslo atstovų  norą linksmintis, aptarinėti įmantrius drabužių modelius tuo metu, kai paprasti žmonės miesto prieigose turi kabinėtis vieni prie kitų. Buvo piktų komentarų, kad renginių laikas sutapo specialiai, kadangi valdžia nedega troškimu apsidulkinti priemiesčio laukuose. Puiki galimybė nusiplauti, kai visų mylima moteris organizuoja tokį gražų  ir svarbų renginį. Ši naudingo darnumo versija neprigijo ir greitai buvo išmesta į sąmokslo teorijų šiukšlyną.

Bet ne renginių sutapimas buvo svarbiausia. Toli gražu. Tik jau ne man. Sužinojau vėliau, kad visą erzelynę užvirė žinomiausio Lietuvos fotografo netikėtas pareiškimas – tokios garsenybės įamžinimui labiau tiktų žodinis jos veido aprašymas. Žmonės jo nuomone, matydami vaizdą be pavadinimo, be aprašymo, nebesugeba juo žavėtis, nebesupranta kas yra gražu ir kodėl gražu. Leptelėjo frazę jis neatsakingai, viešoje diskusijoje su rašytoju, būdamas skoloje jam keturiasdešimt septynis eurus už kiekvieną dieną geriamą su juo kavą, norėdamas literatui įsiteikti ir sužadinti visuomenės domėjimąsi nykstančia meno forma.

Tada ir prasidėjo. Buvo paskelbta kovinė padėtis visame mieste. Laiko, fotografo minties įgyvendinimui, praktiškai nebuvo likę. Specialiomis priemonėmis mane surado pietinio miesto rajone, viename iš daugiabučių, aprašinėjantį pavasarinį močiutės pomidorų daigelių sodinimą. Malūnsparniu buvau skubiai nugabentas į prezentacinę miesto renginių salę. Svečiai jau rinkosi, o aš savo paties nelaimei, šio įvykio kaltininkės nebuvau regėjęs akyse. Tuo metu keikiau save, kad nežiūriu televizoriaus, bet intuicijos pagalba tikėjausi atpažinti renginio žvaigždę. Laikas spaudė – už valandos buvau pažadėjęs savo darbdaviui, studijos redaktoriui,  aprašymo aptarimą ir analizę. Straipsnis turėjo pasirodyti kitos dienos laikraščio vedamajame.

Įėjęs į didžiulį vestibiulį, buvau priblokštas didingo reginio. Prie sienų, per visą jų perimetrą, buvo sustatyti didžiuliai akvariumai, kuriuose plaukiojo auksinės žuvelės. Ant kiekvienos jų buvo  kažkokiu būdu pritvirtintos skaidrios etiketės su aukso spalva išraitytais svečių inicialais. Žuvelės tingiai ir iš lėto sukiojosi šalia arčiau priėjusių kilmingų vakaro viešnių, tarsi būtų gavusios nurodymą pagloboti ar sušildyti svečius dėmesiu. Tuo tarpu vakaro moterys, laikydamos rankose stiklus su įvairiausiais gėrimais, akimis nekantriai lydėdavo žuveles. Girdėjosi sutartinis žmonių dūsavimas, tarsi oštų jūra.

Salės centre pamačiau spindinčią pasitikėjimu, pagyvenusią damą. Net nesuabejojau, kad tai galėtų būti ne ji. Pačioje garbingiausioje vietoje, iškelta galva, ironiškai globėjiškas žvilgsnis – tikriausias gyvas paminklas filantropijai. Šalia jos stovėjo visa galva žemesnė, panašaus amžiaus moteris garbanotais plaukais ir įdėmiai nužiūrinėjo dūsaujančius svečius. Geriausiu atveju ji galėjo būti jos draugė, arba asmens sargybinė, nors mano išlavinta gyvenimiškos patirties nuojauta kuždėjo – ji užsimaskavusi manoji konkurentė, norinti aprašyti net jos kvapą. Buvau sunervintas nelygiomis galimybėmis ir tokiu įžūlumu.

Atsistojau patogiai, išsitraukiau užrašų knygutę ir pradėjau žymėtis jos bruožus. Pirmiausiai į akis krito jos stotas. Tokios moterys man panašios į tikrą motiną, laukiančią iš karo grįžtančio karžygio sūnaus. Prie jos krūtinės prisiglaudęs, rastų šilumos, meilės ir įkvėpimo daryti kilniausius darbus žmonijai kiekvienas mažiau pasitikintis savimi žmogus.  Rūpestingai ir liūdnai nusvirusių raukšlių išvagotas veidas teikė jai dar daugiau kilmingumo. Antakiai, paryškinti chemijos priemonių, nuostabiai derėjo prie patinusių paakių ir kartu sudarė apvalų vientisumą. Truputį prisimerkus, galima buvo pamatyti sunkiai nelaisvėje besiporuojančius, į raudonąją knygą įrašytus gyvūnus. Nosis taisyklingos formos, o šnervės – nuo begalinio noro kažką užuosti ir išvalyti užterštą patalpoje orą – truputį išsiplėtusios. Kakta herojiška – aukšta ir plati – patogi erdvė giliems apmąstymams. Plaukai, šiek tiek pridengę kaktą – tiesūs, lietuviškos spalvos. Tikrai ne Dievo buhalterio darbas,  per dienas kruopščiai skaičiuojančio, išvedinėjančio simetriškų veido bruožų formules ir paleidžiančio vienodus žmones į pasaulį. Ne. Dievu aš netikiu, bet jei yra kažkas aukščiau už mus, tai mano aprašoma moteris sukurta būtent jo. Jis turbūt karts nuo karto tikrina savo darbuotojus. Nusivylęs ir norėdamas parodyti tikrą grožį, jis atima iš jų darbo priemones ir keliais štrichais nubraižęs tobulumą, numeta jį ant žemės.

Viskas. Turiu bėgti pas redaktorių.

Tikėjausi, kaip visada, pagyrimo už atliktą darbą, bet didžiam mano nustebimui, atidžiai perskaitęs aprašymą, redaktorius išdėjo mane į šuns dienas.

-Asile, mūsų žvaigždė yra nedidelio ūgio ir garbanotais plaukais, – pyko redaktorius. –Tai ji, ta tavo tariama konkurentė. O šventas durnume, o kvailas judume, naivus bukume, o bukas naivume, judrus durnume – bėrė jis žodžių junginius užsivedęs, lyg nepatyręs poetas ar marketingo specialistas.

Kiek aprimęs, patrynęs delnus, redaktorius paliko aprašymą šiek tiek sutrumpinęs – viso labo nuėmė nuo  moters ūgį , o plaukus nukirpo ir subangavo lyg Baltijos jūrą. Straipsnio pabaigoje parašė – publikuoti vedamajame.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s