Baimė

Posted on Updated on

Barbora

BAIMĖ

Pažinti baimę ir su ja nesusidraugauti. Parašyti vaikinui į facebook‘ą ir laukti atsakymo. Ne, tai ne pagal Dešimt Dievo įsakymų.

Bet facebook‘as Dievo?

O mama? Su tėčiu eina į bažnyčią. Ir sovietmetį keikia. Jos vaikino nepažįsta. Kaimynai pažįsta. Jie kinai. Turguje prekes pardavinėja. Tėvų prekes. Šie laiku sumoka. Ji nežino, ar į rankas, ar į vokelį, ar į kortelę. Kai tėvai išskrenda prekių į Kiniją, skuba susitikti su vaikinu. Iš Facebook‘o. Ji skiria realybę nuo fikcijos. Nieko jam nežada. Jis išsilavinęs, kultūringas, turtingas. Turi namus. Tėvų – ne, tik apskritimą. Dvidešimt keturias valandas per parą. O jos mama sunkiai serga. Niekada nežinai, kada. Kada muš vidurnaktis. Kada gali nuvilti.

Taip buvo ir pirmoje, ir penktoje, ir dvyliktoje klsėje, ir pabaigus aukštąją mokyklą, ir pradėjus dirbti – visada namuose laiku.

Jie susitinka po darbo, eina išgerti kavos, tada jis ją lydi, linki saldžių sapnų. Po vidurnakčio jie susirašinėja. Dar jie vaikšto į teatrą. Ten ji negalvoja apie mamą, o jis laiko jos ranką visą spektaklį. Po pusmečio jie mylisi. Tėvų vedybinėje lovoje. Ji to nori. Jis irgi. Lovoje irgi yra Dievas. Ateis laikas, eisim pirkti savo lovos, – kartoja, nes nežino, kad net psichologas, pas kurį ji lankosi, Dievo į tėvų vedybinę lovą neguldo.

Tėvų įsakymų nepakeisi.

Baimės.

Todėl ji neateina į baldų parduotuvę. Be jos jis neperka vedybinės lovos. Parašo jai į facebook‘ą. Mobiliuoju nufotografuoja ir atsiunčia miegamojo baldų katalogą. Su jos tėvais nori susipažinti. Paaiškinti: juk ne sovietmetis – nei Dievo, nei meilės slėpti nereikia. Ji įsileidžia. Nes tėvų nėra. Nes tėvai Kinijoje. Jis nebeišeina iš jos namų, jis neturi kur skubėti, jo para sutelpa į nešiojamąjį kompiuterį, o jo namuose nešvarių indų nėra. Todėl indaplovės vienam nereikia. Bet norėtųsi,-sako jis kinams, kai šie dovanoja tikro porceliano pietų servizą. Abiem. Gimtadienio dovana abiem. Jų gimimo metai, diena, valanda ir likimai tokie patys. Viskas pagal kinų horoskopą.

Kartu? Kartu.

Grįžę tėvai pasakys, suskambėjus šampano taurėms ir sužibus ant piršto sužieduotuvių žiedui. Turbūt. Jei lėktuvo skrydį iš Pekino neatidės. Ir metus, mėginančius susidraugauti.

Tėvai vaikai, senas jaunas, žilas praplikęs, protingas kvailas, sergantis sveikas.

Negi taip būna?

Tu turi eiti, tėvai tuoj grįš…

Perduok tėvams linkėjimus.

Per.

Namai. Namo. Namams.

Įkalti, sucementuoti, apkalti.

Amžini.

O tu? Tau dvidešimt aštuoneri. O baimei? Baimė ne apskritimas, ne Dievas, sukantis dvidešimt keturias valandas per parą, išsilavinęs, kultūringas, turtingas. Todėl ji išdrįs, todėl ji paliks tėvams jų priminimą visada grįžti namo iki vidurnakčio, visada grįžti namo laiku.

Išeis.

Parduotuvėje įdėmiai apžiūrės miegamojo baldų katalogą. Išsirinks lovą, užsisakys, pirks indaplovę, tada skambins jam mobiliuoju, rašys žinutę, lauks atsakymo, vėl skambins, vėl rašys. Skubės į jo namus. Belsis. Šauks. Vidurnaktį. Bet vidurnaktį durys neatsidarys. Jo durys neatsidarys. Taip bus. Kol nepažinsi baimės ir su ja draugausi.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s