Veidu kontūruoji pilnaties aksome

Posted on Updated on

Guoba

Veidu kontūruoji pilnaties aksome

Kaip greitai gali susigyventi su aplinka, kurioje atsiduri ir staiga pamiršti kvapą juodžemio, kuriame tvirtinosi Tavo šaknys. Idant, jauti, kaip jos raitosi visose Tavo minčių uodegų galiukuose, bet tuo pačiu jau spėjai pamiršti, ką reiškia sukišti rankas į tą juodžemį, kad pajustum lytėjimą, purumą, prisimintum suplėkusį ir intensyvų drėgmės kvapą.

Dienomis galvoji. Naktimis atmerki akis į mintis. Mintimis bandai palytėti kitą žmogų, užuosti odą. Glostyti. Glostyti. Nutrinti. Sukvėpuoti.  Nori gulėti ant šilto nakties smėlio tolimiausiai banguojančiam vandenyno krante ir sunerti rankų pirštus it smiltis. Girdėti kvėpavimą, paliesti šilumą ir įkristi blakstienomis į obuolius akių. “Aš noriu Tave paglostyt!“

Sulaukėjusia širdimi, išbadėjusiu žvilgsniu ir sniego baltumo pirštais. Sustabarėjusiais ir šerpetojančiais. It plunksna nosies galiuku kutenti raktikaulių vedas ir šokti lietaus šokius širdimis ant tykaus vandens paviršiaus, uodžiant Tavo preciziškai užapvalinto Adomo tvinkčiojimus, muskato kvapą, atmieštą vandenyno atsliuogiančiais musonais, vandens dumbliais ir cigarečių su gvazdikėliais aromatu.

Garstyčių spalva noriu išdažyti dumplių sienas ir atverti levandomis kvepiančią pasąmonės galeriją. „Tave atsiminti.“ Saugoti. Ne(be)bijoti. Suraizgyti jūros žvaigždėje ir chameleoniškai užkasti smėlyje. Užrakinti minčių sekretere. „Tu mano.“ Vis dar kažkuriam pasaulio ašigaly. Kvepiantis mėlynėmis ir rudens obuoliais. Cinamonine arbata miško proskynoje, skambantis saksofonu  miesto stoguose ir kvepiantis laužo dūmuose garintais jūros dumbliais.

„Tu mano.“ It nakties dangų spirale perrėžę cigarečių  dūmai, it iš vaflio varvantys ledai vaiko rankoje, it susipynę bambuko ir citrinžolės stiebai, it serbento krūmo kekės, it laukinės gervuogės ir tyria puruma  varvančios alijošiaus sultys. „Tu mano.“ Kaip pirmas ryto žvilgsnis į saulę, pirmas kavos gurkšnis užuolaidos kraštu patrynus traiškanotas akis, pirmas šypsenos kamputis. O po to ir antras. Ir vėl pirmas. Ir vėl antras. Kaip pirma į delną įkritusi figa, ar švelniai paglostytas aistros vaisius, palikęs neišdildomą gaivos kvapą tarp pirštų. „Tu mano.“ It pirmas lašas ledinio dušo, pirštai, įstrigę plaukų sruogose, jų (pirštų)  pagalvėlėmis nugulę kaklo linkiuose. „Tu mano.“ It dryžuoti auštančios saulės spinduliai, besibraunantys pro mažą grotuotą langelį šalto mūro sienoje. „Tu mano.“ It vaikų juokas saulei patekėjus, jai nusileidus. It krepšinio kamuolys, nepataikantis į krepšį, bet aidu nuvibruojantis po netvirtai stovinčių kojų padais. It išprunkštas vandens purslas, bandant kvėpuoti gyvenimą, it pirmas detoksifikuojantis kokoso vandens gurkšnis, suvilgytas velvetinėmis lūpomis, prasibrovus pro storą jo kiautą, it pirmas raudonas koralas, kontrastuojantis su vandens mėliu, it pirmas pasimetimas vandenyno rifuose, it pirmas dainos akordas besijaukinantis ausų būgnelius, it pirma sužibusi viltis, užkritusi ant apatinių tušo trupiniais išvargintų blakstienų, it pirmas akies vokas, laišku keliaujantis į Tavo mintis su prašymu sukurti namus mano jausmui, nebetelpančiam many. „Tu mano.“ Dar nežinai. Dar neradai. Prieglobsčio. (Dalintis?). „Tu mano.“ Esi. Per kompaso rodyklę ir vietą miegmaišyje. Esi. Per šviesmetį ir sekundę. Per skirtingas Mėnulio puses. Per vieną žvilgsnį sulaukėjusios ir stabarios širdies. Per vieną pašiauštos odos virpesį. Esi. Tave rasiu. Su pirma pilnaties snieguota šviesa. Širdį atmerkus.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s