Nuoga sekmadienio siela

Posted on Updated on

Vaiva II

Nuoga sekmadienio siela

Nutilus dienos garsams, perėjimo tarp dienos ir nakties šviesoms gatvių takuose sužibus į balų atspindžius, mintims sukritus į surūdijusio krano supuojamą lopšį anapus belapių medžių skliauto, užsidarius tyliais vyriais girgždančioms durims, caktelėjus rakto pasukimo garsui, jaučiu tik save. Vieną. Sienų išblukimai, menkai įžvelgiamas, pasilikęs saulės rėžis pro sutręšusį langą, vandens raibuliavimas tyruos, teškančių žingsnių garso aidas lauko skliautus remiančiuos architravuose, atsimušantis į mano ausų būgnelius – viskas taip pat. Nebe taip. Smilkalų ir žvakės aromato smilkimas akių rainelių sutrūkimuose pasiekė manyje glūdintį pojūtį, jog kartais jaučiuosi lyg svečias savo gyvenime. Vis dažniau jaučiuosi lyg svečias Tavo gyvenime.

Dvidešimt trečiąjį kartą įsijungiu dainą, kurios žodžiai įsigėrė į mano sielos, minčių, balso, liežuvio stygas ir klausausi. Jos. Savęs. Savęs joje. Jos manyje. Išjungiu žiemos ugnies traškėjimą klausymo receptoriuose. Nurengiu sielą, muzikos paliestus ausų lezgelius, kuriuos paglostau pirštų pagalvėlėmis, norėdama nutrinti staiga sukilusią jautrą, išsausėjusiais pirštais lėtais judesiais perbraukiu ką tik išdžiovintus plaukus. Užmerkiu lengvai apsvaigusius akių vokus. Jaučiu, kaip kūną nudiegia malonūs virpuliai, kai permesti atgal plaukai švelniai ir gundančiai paglosto pečius ir nugarą. Lyg jie būtų ne mano. Lyg jie būtų svetimo kūno ugnis, pradėjusi lydyti plieną. Sutrinku. Tomis pačiomis pirštų pagalvėlėmis perbėgu savo oda ir probėgšmais pralekia mintis, jog kasryt prausiama dušo vandeniu ir putojančiais aromatizatoriais, įtrinama kremais ir aliejais, ji vis labiau tampa šiurkšti ir grubi. Atgrasi.

Suprantu. Neliesta saulės. Neglostyta lietaus. Nekvėpinta lauko gėlėmis. Nemylėta žmogaus.

Juntu, kaip vario šarvai skyla, kaip įsitikinimų ir požiūrio luitai tirpsta žodžių ledynuose, kaip pasimetimas manęs nebesaugo. Kaip manęs nebesaugo ir šalto, rimties persmelkto, veido išraiška. Juntu, kaip tampu nebepavaldi pati sau ir savo tikėjimams, gyvenimo norų ir džiaugsmo neigimams. Nepavaldi turėtam žinojimui, jog niekas nemokės pasirūpinti mano savastimi ir akių žibėjimu taip, kaip aš pati. Silpstu. Plačiau atmerkiu akis, gosliai svaiginu vyzdžiais pasaulio grožį, atveriu širdį, nuoširdžiau šypsausi, labiau tikiu ir.. glostau, ne trinu. Odą ir jos įtrukimus. Olų ir urvų labirintuose radau prisilietimų galios paveikumą. Savo ilgesio syvų išgrynintą.

Nebundu kartu su pavasariu, negrimztu kartu su rudeniu. Grimztu ir bundu žiemoj, apčiuopdama savo norus, svajones, naktų sapnus ir spontaniškus žvaigždynų kryčius už kalnų horizonto, naujus muzikos rifus, kelius džiunglių tankumyne.

Sielai reikia poilsio, o akims ir pirštų pagalvėlėms naujų pojūčių.

Žmogiškai paprasta. Paprastai (ne)žmogiška.

Rūku užsidengusi akis išėjau ieškoti.

Smerkimo.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s