Inklinacijos į jausmą

Posted on Updated on

Vaiva III

Inklinacijos į jausmą

Ar pasaulis susireikšminęs ir manęs nesupranta, ar aš susireikšminus ir nesuprantu jo? O gal mes abu susireikšminę ir dėl to vienas kito nesuprantam? Kad ir kaip ten bebūtų, lengva nėra. Nebėra. O ar buvo? Atrodo, džiaugeis saule, virpuliais, dienomis, šypsenomis ir pati tyliai šypsojais į lūpų kampučius, gyvenai paukščio lengvais, nepriklausomais ir neatsakingais skrydžiais, žiojėjančiom vilčių versmėm, tikėjimais, bet buvai laimingas. Buvai!Atrodo, leidai svetimam auginti Tavy jausmą, o kai jis užaugo ir turėjai juo mėgautis, džiaugtis, jausti, pajutai tik viena. Kad įklimpai. Įklimpai, nes tas, kuris Tavy tą jausmą augino, savy jo ne(be)turi. Nei Tau, nei gyvenimui. O padėti negali. Neleidžia.Įklimpai, nes o ką dabar su tuo jausmu veikti, kai nuvysti dar negali, nu nes juk ką tik pražydo! Bet negali būti ir suprastas. Šis jausmas negali turėti savo jausmo. Saugiai bujoti. Atrodo, galėtum pasidalinti ir užtektų, bet dalinimasis gėriais iš širdies užkaborių nebevertinamas. Nebeinicijuojamas. Be inklinacijų į tikėjimą. O gal niekad ir nebuvo? Tyli, lauki šilumos, kaupi ją ir kantrybę, bet vėjas galingais šuorais sudunda tuščiaviduriuos akmens būgnuose ir Tavo kaupiniai išpustomi per akies mirksnį. Prieš Tave atsiveria nualinti kloniai, slėpdami vitražų šukių dėlionėmis puoštą saulę. Tada supranti, kad taip desperatiškai bijai likti viena smilga nušienautam lauke, jog gviešiesi žmonių, kartu su jų šiluma. O jei jie ja dalintis nebenori? Argi priversi? Gaudžia bažnyčių varpai, pražysta forzitijos ir pagriovių gėlės, dangūs nusidažo mėlynių dažais, kalnai savo snieguotas kepures keičia į samanų ir žolynų skraistes, kriokliai pildosi purslais, o vanduo žėri gyvybe. Pasaulis atsuka savo gražųjį skruostą, kuris kūlversčiais vartytis priversti turėtų. Bet supranti, jog Tavo svajonės apie keliones į nebūties pažintį kartu su pažadų karaliumi ir telieka vaizdiniais pasąmonėje <go wild and free> atseit! Supranti, jog krykštavai ir kukliai šypsojais per anksti ir pasakoje gyventi gali tik kartą. Tai, kas tyra – nepasikartoja. O tai, kad atvėrei sielos paslėpsnius, laukei šilto dėmesio aguonos grūde, juk tik Tavo, ir tik Tavo problemos! Dar vienas įrodymas, kad leisti, įsileisti, prisileisti, atsiverti, atiduoti, reiškia kristi. Daubon. Kapstykis! Suprask, kad jei Tu gali tikėti labiau nei savim ir laukti, nereiškia, kad kiti yra tokie empatiški ir jaučiantys, kad gali. Skausmą ir ilgesį sunku sugerti ir siųst teigiamai, pasirodo. Todėl geriau palikti, ne? Kam kentėti? Kam laukti? Kam išvis reikia? Tik man!“Naivuole Tu, naivuole!“ – užrašas, ištašytas šimtametėje tuopoje. “Kokiais ženklais Tu tikėjai? Ar laimingo gyvenimo? Ar tokio, kuomet Tavęs klausytis norėtų, stengtis, patikėti, mylėti? Pamiršk! Grožėkis savo jausmu už du. Nemoki? Bėda.Kokiais ženklais? Gyvenimo? Pasišaipė! Ir ženklus lietus nulijo“!

Kaupiu šilumą rieškučiomis, dėlioju šypseną į kampučius lūpų, saugau meilę. Padėk rast tą, kuris jas rast padėtų, dalintis ir priimt norėtų! Gėris nyra, paskubėk!

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s