Antklodė su dviem meškiukais

Posted on Updated on

Kielė

 Antklodė su dviem meškiukais

Stiklinė, kurią tau padavė, kampuota. Ranka virpteli, ir vos neišpili vandens. Kaukšteli į briauną dantimis. „Ar geriau?“ – klausia jis, bet žiūri tau ne į akis, o kažkur pro šalį, į sieną, kur nieko nėra, net paveikslo. Tik gelsva spalva su keliais blyškiais atspindžiais nuo lango. Tu linkteli, pralemeni, kad dar šiek tiek pagulėsi, nes vis dar sukasi galva. Iš tiesų tik stengiesi nuslėpti susierzinimą, nes jo balse pajutai palengvėjimą. Lyg būtų akmuo nuo širdies nukritęs – nėra ko graužtis, juk abu taip nusprendė! Kiekviena diena turėjo būti kaip tvarstis, kol užgis žaizda, neliks rando, jokios žymės. Bet kaltės jausmas nepalieka tavęs ir turbūt niekada neišnyks. Apgaulinga vilties šviesa tolumoje – Londonas įsuks į savo sūkurį, užkerės, užburs! Svajonėse viskas gražu. Po darbo (juk uždirbsi, tikrai uždirbsi nemažus pinigus) kartu su vyru sėdėsi  jaukioje lauko kavinukėje ir grožėsies plaukiančia margaspalve minia. Klausysies neįprasto ausiai ūžesio – tarsi būtų sugriuvęs Babelio bokštas, tarsi kalbų, dialektų luitai, trupiniai, trupinėliai būtų atsiritę į megapolį, kuris priglaudžia svetimus, nepažįstamus žmones, tačiau lieka abejingas mažytėms tragedijoms… Nereikės galvoti, kaip ištempti iki kitos algos, nereikės skolintis iš mamos pinigų, nereikės…

„Ar tikrai parveši robotą, kuris gali skraidyti, įveikti priešus ir pabaisas?“ – atbėgęs iš savo kambario, klausia vaikas. „Tikrai, tikrai“. „Garbės žodis?“ „Garbės žodis“. Robotas jau seniai gyvena spintoje, supakuotas kartoninėje dėžėje, gal po kokių dviejų savaičių, kai tėvų ilgesys taps nepakeliamu, vaikui bus pašnibždėta, kad gautas siuntinys – ant jo užrašyta: NUO TĖVELIO IR MAMYTĖS. „Elzė irgi gyvena su močiute,“ – tą sakinį sūnus pasako nerūpestingai, nes dar nesuvokia šių žodžių prasmės, ir išlekia statyti namų iš LEGO kaladėlių.

Vėl bandai save apgauti, meluoji, kad nebuvo jokios išeities: tokių pasiūlymų daugiau niekada nesulauksi – tau ir tavo vyrui duotas vienintelis šansas. Būtumėte kvailiai, jeigu jo neišnaudotumėte. Juk viskas truks ne tiek ir ilgai. Gal metus. Blogiausia atveju – dvejus, trejus… Kol įsikursite, apšniukštinėsite, kas ir kaip. Dabar berniuko vežtis į nežinią negalima. Ramini ir ramini save. Bet vis tiek viskas nervina. Akys užkliūna už daiktų, kurių anksčiau net nematydavai, jie neturėjo jokios simbolinės prasmės, jokių dviprasmybių, o dabar pilni poteksčių. Net antklodė, kuria esi užsiklojusi, ne tiek šildo, kiek slegia. Ją nupirko tavo mama, kai gimė vaikas – vienintelis jos anūkas. Du meškiukai nustebę žiūri į tavo paraudusias akis. Du neišskiriami broliukai: vienas – didesnis, kitas – mažesnis.

Dar kartą kaukšteli dantimis į stiklinę. Geri vandenį tik todėl, kad nuslinktų gerklėje atsiradęs gumulas. Išgirsti, kaip vyras sveikinasi su tavo mama, sako jai, kad šiek tiek sirguliuoji, bet temperatūros jau nėra, turėtų praeiti. Ne, lėktuvo bilietų nereikės keisti. Mama, aišku, pradeda dūsauti – ji visada eina iš proto dėl menkiausio peršalimo. Įlekia į saloną, deda ranką tau ant kaktos, tikrina, ar tikrai nekarščiuoji. Tu stengiesi iš paskutiniųjų: sėdiesi, kažką kalbi. Namuose netgi atsiranda klegesys, nėra pauzių, kurių metu mąstai, ką šnekėti toliau, kad nejauki tyla neįsismelktų tarp čia esančių žmonių. Įsivaizduoji, kad jau išmokai vaidinti – tarsi būtum geriausia pasaulyje aktorė. Gal Greta Garbo. Gal dar kita. Bet viena frazė ima ir viską sužlugdo. Lyg iš LEGO kaladėlių kas nors būtų ištraukęs pagrindinę detalę – griūna pastatytas rožinis namas. „Andriukas mažas buvo… Ir sužinojau apie tave. Vos klaidos nepadariau. O dabar neįsivaizduoju, ką be tavęs daryčiau“. Ir kodėl mamai šovė į galvą mintis apie tai kalbėti? Paskui vidury jau visai nesvarbaus, nereikšmingo sakinio ji nutyla, lyg būtų išgąsdinta iš kažkur atklydusio suvokimo, kas čia vyksta. Tarsi viską būtų išdavę du antklodės meškiukai. Vienas – didesnis, kitas – mažesnis.

Ir tada kažkieno pasiklydęs skambutis į duris ir tau, ir jai yra tikras išsigelbėjimas. Šiaudas, mestas į upę.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s