Ugniagyslės

Posted on Updated on

Rojus Ruduo

 Ugniagyslės

 Apie tai vis dažniau galvodavo, gulėdamas susirietęs į kamuoliuką lovoje ir ištisas valandas spoksodamas pro rudenėjantį langą. Nesvarbu, ar buvo pats vidurvasaris, ar žiema – ta rudenėjimo nuotaika laikė jį apėmusi visus metus, įsikibdavo į akis, plaučius ir galvą ir pasklisdavo po kūną it lipnūs tiršti dūmai. O gal apkabindavo it kibūs maži papūstžandžio įkyraus vaiko delniukai. Jausdavo šį rudenėjimą šalia, patogiai įsirangiusį jam į kepenis, skaitydamas Albero Kamiu „Svetimą“, ar ant liežuvio galiuko – skonėdamasis Oskaro Milašiaus „Lapkričio simfonija“. Jausdavo valgydamas prėskus darbiadienio pusryčius, sėdėdamas ant psichoterapeuto kušetės ir stebeilydamasis į tamtyč ant stalo padėtą skulptūrą – du nuogutėlius žmones, nuleidusius galvas, susiglaudusius nugaromis ir, regis, kažin ką įtemptai mąstančius. Jam patiko įsivaizuoti, kad jau seniai yra perkandęs tuos mąslius nepažįstamuosius, iš akmens iškaltus Siamo dvynius. Kad jau seniai žino, kas dedasi Yalomą imituojančio ir vis sparčiau žylančio jo psichoterapeuto smegeninėje. Kai šis rūpestingai  kinkuodavo galva ar regzdavo gudrių, išmanių klausimų pinkles, jis girdėdavo tykų balselį, klausiantį, kas vakarienei. Nei perdėm nustebintas, nei tuo labiau sukrėstas vėl panirdavo į tą rudenėjimą, įspįstantį ir pro labiausiai uždengtą būties ir buities langą. Ir pats nelabai galėjo nusakyti žodžiais, kas tai per nuotaika. Nelabai apie mirtį, ir nelabai apie gyvenimą. Gal labiau apie jį patį. Apie jo esmę, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Jam dingodavos, kad kažkas jį šaukia, tęvu, tykiu balseliu, tas kažkas įsitaisęs jo sielos mašinerijoj, kažkas lyg seniai pamiršto, bet labai esmingo. Ir tas balselis skaydavo, kad jisai rudenėja – gelsta lyg alkoholikas nuo hepatito, kad rudenėjam mes visi nuo pirmo kūlversčio savo motinų dubeniuose. Gal svarbu, kaip mes rudenėjam? Baisu būdavo visai susipainioti. Viena buvo tikra – tas rudenėjimas kvietė kažin ką prisiminti, kažką labai svaraus, tik jau seniai nutūpusio mirusių miestų informacinėje debesijoje. Jis sugalvojo pavadinimą – kiek nedrąsiai ir truputį drovėdamasis – išgalvojo savotišką kabelį, siejantį su slapčiausia ir tikriausia savo gelme. Ne, „tikriausia savo gelme“ – juk baisiausiai trivialu, bet kitaip pavadinti jis nesugalvojo. Esme – giesme – gelme – siūlė inversijų žodynas. Bala nematė. Užtat jam patiko tas kitas – kabelio – pavadinimas – „ugniagyslės“. Jo teorija skelbė, kad kiekvienas turim po savo ugniagyslę, pradėjusią formuotis dar įsčiose, ir besitęsiančią iki mūsų pabaigos. Tai laidas – siejantis mus su pasauliu, užtikrinantis dialogišką santykį tarp Aš, Kito ir Visatos. Tai – jungiamasis būties raumuo, savasties pamatas. Atsitinka, kad imam ir pametam savo ugniagyslę – buities užutekiuose, prarasto laiko intervaluose, tuščiuose svaičiojimuose apie ateities perspektyvas. Pajutęs vis stipriau kalančią įtampą kaktoje, trečiojoje aky, jis mėgino prisiversti negalvot apie kažkur iššvaistytą savo laiką, apie nutrūkusį ugniagyslės kabelį. Bet paneigti negalėjo, regis, tos įkyrios mintys rezgė aplink jį savotišką ūkų debesį, dar tirštesnį nei tas, matytas kosminės erdvės nuotraukose. Pamažėle, atitokęs, nusprendė nesislėpti ir paieškoti savo ugniagyslės galų. Pirmiausia prisiminė deginančias akis, žvelgiančias į jį iš po tankaus plaukų šydo, paskui melodiją, liūliuojančią jį ligi sapno, galiausiai pajuto kūnu pasklindantį karštį, it dabar būtų įsuktas į pūkinius patalus. Kažkas jį krestelėjo, o vėliau Madlenos pyragaičiu tapo močiutės pusryčiams raitomi blynai. Daug visko buvo. Jo su pirmaisiais draugais pakiemiais spardomas kamuolys, kurį seneliai vadino keistu senovišku žodžiu – pilkė, pirmapradiškas alkis, genantis jį namo po visos dienos, praleistos besibastant miškuos. Tamsiai nurudusios pirmųjų baravykų galvutės ir nežabotas džiugesys užtikus jų slaptavietes. Laužo kvapas, kai degindavo nuskurusius lapus, o su jais – visas senų metų nesėkmes. Vaikiškos meilės ranka, tvarkingai pakirptais nagučiais, ištiesta nusibrozdinus kelį. Tingūs savaitgaliai, praleisti būtinai kažką skaičiuojant – akmenaujant prie upelio parsineštus lobius, pakalnučių uogas, viliojančias, bet plėšrias nuodais it saulašarės, ganant debesis – kas pamatys keisčiausią, labiausiai susiraizgiusį ir panašiausią į baltąją mešką? Pirmi iš mokyklos parsinešti piešiniai, kuriuose dar negrabia ranka nupiešti rausvašnipiai senelių ūkio paršeliai, pirmas darbų pamokoje sukonstruotas laivelis. Pirmas pabučiavimas, pavogtas iš žydraakės geltono kartūno suknele. Paskui viskas kažkaip įsisuko – mokslai – darbas – vaikai. Tradicinė, triviali schema. O su ja – lygtais kažkas nutrūko, kažkas esmingo. Dabar suprato – taip pareigų ir bedžiaugsmės egzistencijos įsukta trūkinėjo jo ugniagyslė, traškėjo esaties stuburo kaulai… Tai, ko jis nemiegodavo, ko it kabalda blaškydavosi pilnatėtom naktim, dėl ko stumdydavo brangiausią valiutą – laiką – psichoterapeuto kabinete ir buvo tas egzistencinis kabelis, kuris buvimo procese neišvengiamai suplonėjo. Ir dabar, rudenėjant, šis paradimo, atskirties nuo savasties jausmas paaštrėjo daug labiau. Suprato – kuo labiau rudenėjam, nuo aštriau nardom po seniai įšalusius miestus, tuo giliau pasineriam į prustiškąjį buvimą. Tuo daugiau ieškom. Pagalvojo, ar dar gali atraišioti savo ugniagyslę, atnarplioti prarasto laiko užutėkiuose užpelkėjusius vandenis. Lyg nejučia vis dažniau ėmė sukti ratus senaisiais takais, aplankė jau kadais išėjusių senelių sodybą. Ten dar augo gluosnis, banaliausias gluosnis, ant kurio kažkada karstėsi mažas berniukas, o dabar tik – vėjas. Lyg gyvatės užhipnotizuotas stovėjo ir žiūrėjo į variu nusidažiusį dangų, į oro sūkurius gluosnio šakose, į taisyklingą gervių trikampį. Užsimerkė ir pajuto tų blynų, tų Madlenos pyragaičių skonį ir akimirksnį, vieną akimirksnį beveik pasijuto laimingas. Net užsimanė sukurpti eilėraštį. Apie tuos laužus ir suodinus vaikigalius, basnirčiom išlėkusius bandyti upeliūkščio vėsos.  Tuo viskas ir baigėsi. Tik vis dažniau svilinančiu karščiu į jį žvelgdavo amžinos būties promotės akys.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s