Moteris, kuri Paryžių valgė akimis

Posted on Updated on

Jojo

Moteris, kuri Paryžių valgė akimis

 Jis toks išblyškęs, tas Paryžius.

Moteris stovėjo „Pompidou“ meno centro viršutiniame aukšte ir valgė miestą akimis.

Paryžius yra mažas kaip Vilnius, pabandė visus nustebinti gidas, pirmą kartą važiuojant tiltu per Senos upę. Tą pačią dieną nuvežė prie Eifelio, pastatė į ilgą eilę ir užkėlė į bokšto smailę, iš kurios miestas regėjosi kaip marionetinio teatro maketas, nupieštas XVI amžiaus paveikslo backgraund‘e.

Moteris truktelėjo už virvutės, laikančios lietaus debesį virš Monmartro kalvos, – gal nukratys juodos kavos lašą į balzganų stogų putą, kad ir ji paliktų pėdsaką,- juodos kavos pėdsaką ant Šv. Jėzaus širdies bazilikos Monmartro kalvos viršūnėje, į kurią pažvelgdavo vos prabudusi viena dvivietėje lovoje. Ji pabusdavo ne iš miego, ne, nes Paryžiuje ji taip ir neužmigo. Ji pabusdavo iš budraus sąstingio, į kurį lėtai nugrimzdavo, užgesus Monmartro bazilikos apšvietimui pirmą valandą nakties. Tuomet ji nuleisdavo pavargusius vokus, kad miesto akvarelinio rūko artuma neištvintų, ir ji neišspruktų pro abejingą viešbučio sargybinį į nakties šviesomis nutviskusį miestą, jai nepažįstamomis gatvių arterijomis.

Keturios paros Paryžiuje jai dovanojo rytus „Pusryčiai į lovą“ – traškus batonėlis, balinta kava su kruasanu, sūrio gabalėlis „Linksmoji karvutė“, abrikosų džemas, sviesto kubelis ir nedidelis indelis jogurto. Pusryčius viešbutėlio patarnautoja atnešdavo aštuntą valandą ryto į kambarį, galima sakyti tiesiai į lovą, nes pastaroji ir stovėjo prie pat durų.

Į savo kambarėlį viršutiniame aukšte moteris galėjo patekti dviem būdais: sraigtiniais siaurais laiptais arba liftu, panašiu į futliarą su dviem užraktais: pirmos durelės susilankstydavo ir išsiskleisdavo tarsi vėduoklė, paspaudus mygtuką, antrąsias, įveržtas spyruokle, reikėjo stipriai stumtelti petimi, norint išeiti į nedidelį vestibiulį.

Pirmą vakarą viešbutyje moteris vos įsispraudė į liftą: jos gėlėto gobeleno lagaminas, kareiviška kuprinė ir rankinė, kurioje tilpo pusė virtuvės bei veidrodinis fotoaparatas su dviem objektyvais, užėmė visą mažyčio lifto erdvę. Prancūzės rankinėse nešiojasi tik veidrodėlį ir lūpdažius, šyptelėjo ji, kildama aukštyn.

Nuo „Pompidou“ centro viršutinio aukšto regėjosi grakščiai prasižergęs Eifelio bokštas. Metalinis prancūzas su nėriniuotais pantalonais gerai matomas iš visur, kur benuklystum. Turbūt teisus buvo Gi de Mopasanas sakydamas, kad vienintelė vieta Paryžiuje, kur nematyti Eifelio bokšto, yra restoranas Eifelio bokšte. Betrūksta, kad jis apšlapintų jį sukūrusius dvikojus, kaip ta arogantiška paryžietė su drabužių pakabomis iš valyklos, apšlapino moterį savo klausimu: jūs rusė? (reikšminga pauzė)… ne, nežinau, kur yra jūsų ieškomas centras.

Moteris būtų jai pasakiusi, kad „Pompidou“ yra čia pat, už posūkio, bet pati ji tai sužinos tik po keleto minučių ir dar ilgai jaus dygų paryžietės su pakabomis balso metalą – jūs tokia apgailėtina kaip visi tie kinai, rusai ir amerikiečiai, sudėjus į vieną, šliaužiojantys po Eifelio pantalonus.

Moteris stovėjo ilgoje eilėje prie įėjimo į Paul‘io Klee parodą. Aplink ją būriavosi spalvinga publika, šnekučiavosi ir glamonėjosi žodžiais, lūpomis, akimis. Ji nesuprato prancūzų kalbos, todėl šnabždesiai jai ošė kaip geidulio oazė nepažįstamo miesto dykumoje. Prancūzai tokias oazes vadina flirtu, ji – provokacija.

Moteris pabandė susitelkti į save ir priimti Paryžiaus komuniją rankomis, neketindama įsidėti jos į burną. Ji troško ragauti Paryžių akimis. Varlių šlaunelės, midijos, sraigės, sūrio sriubos, šokoladiniai putėsiai ir cremebrulee neviliojo jos gomurio savo realumu. Jai tereikėjo pažvelgti, o gal ne, net nepažvelgti, – tik išgirsti tariant valgių pavadinimus ir ji jų jau nebetrokšdavo taip kaip troško jos kelionės bendrakeleivės, vis aikčiodamos, kaip įmanoma nesuvalgyti Siuzetės blynelių Lotynų kvartale ar neišgerti raudonojo Bordo vyno taurės šalia V. Hugo muziejaus galerijų paviljone.

Gal su ja kažkas negerai, jeigu ji nenori ragauti? Lyg vengtų to, kas yra svarbu ir žmogiškai atpažįstama. Šis jos prieštaringumas tokiu mastu lig šiol dar nebuvo atsiskleidęs. Paryžius atvėrė dar vieną jos punctum, taip filosofas Roland‘as Barthes vadina asmenines stigmas, kurias atranda nagrinėdamas fotografijas, dar vieną jos gyvenimo žaizdą – valgyti akimis. Todėl ji jautėsi bejėgė išpuoselėto skonio tironijoj. Todėl Paryžius jai liks miestu, nedirginusio jos gomurio maistu ir flirtu. Ir todėl ne jos?

Vakar moteris sėdėjo bažnyčioje, netoli altoriaus ir stebėjo, kaip juodaodis kunigas dalina Komuniją. Ji įsivaizdavo, kad šioje bažnyčioje mišios niekada nevyksta, bet Komunija dalinama visą parą, be pertraukų, kaip besidauginanti duona išbadėjusiems žmonėms ant Kalno. Žmonių upė judėjo bažnyčios viduriu. Kunigo kojų pirštai kyšojo iš po sutanos. Jis avėjo atvirais sandalais ir rėmėsi į grindinį kulnais, rodės laikėsi atsilošęs nuo į jį plaukiančio srauto. Kunigas grįžo prie altoriaus, padėjo tuščią taurę ir pasiėmė pilną. Prie žmonių jis grįžinėjo linguodamas į šonus, kulnais primindamas paryžietiško splino nuovargį, kad staiga visi, kurie plaukia link jo upe, nevirstų laiko kankiniais, svaigulio galiai apleidus kunigo kojas.

Ji jautėsi panašiai kaip tas basakojis kunigas – suko ratus tarp savęs ir Paryžiaus, ieškojo mistinio skersgatvio, kuriame galėtų išgyventi laisvo žmogaus laisvame mieste apoteozę. Gal todėl paryžietės su pakabomis klausimas, peržengęs jos privatumo ribas, ją taip stipriai sutrikdė. Jūs rusė? – vis skambėjo atmintyje, aplink save apsibrėžtame ovale, tame pusmetryje, kuriame tilpo visa jos šios akimirkos egzistencija.

Ar šioje ilgoje eilėje „Pompidou“ centre yra žmogus, kuris pasakytų, – pamačiau Paul‘į Klee ir dabar galiu numirti…

O pasakiusių, – pamačiau Paryžių ir dabar jau galiu numirti, istorijoje būta ne vieno.

Pagaliau ji viduje. Vaikšto nuo paveikslo prie paveikslo, nesilaikydama sekos, pereina sales ir vėl grįžta. Prieblandoje pastebi rašytoją Salman‘ą Rushdie. Jis kažką šnabžda šalia sėdinčiai, smulkaus sudėjimo senutei, moteriai, su drobiniu maišeliu ant peties. Jie apsikeičia žvilgsniais ir nutipena prie paveikslo, sustoja ir žiūri pro kitų pečius, palaukia kol praeis ir jie galės prisiartinti prie norimo įsižiūrėti vaizdo. Senukai, du trupantys sfinksai, tripinėja aplink paveikslus ir niekas, išskyrus moterį, nemato jų arba mandagiai leidžia suprasti, kad jie laisvi būti nematomais.

Paryžiečiai gerbia kito laisvę būti nematomu.

P. Klee paveikslai kvietė beprotiškai prisikimšti, prisiryti, tačiau ji tegalėjo valgyti akimis, saugiai judėdama su savo pusės kvadratinio metro laisve tarp svetimųjų. Ją sulaikė „Baimės veidas“: minimalistinių veido bruožų bukumas, išpūstas kūnas ir trumpos galūnės – vaizdas, per kurį į ją įėjo dailininko išgyventa neapykanta Hitlerio užvaldytam pasauliui. Žmogelis-kaukė vienu metu atrodė ir žaismingas, ir išsigandęs, atsisakęs visko, kas jam lig tol buvo sava, – istorijos lemtingą akimirką pasirinkęs dresuojamo balionėlio formą.

Jai pasirodė, kad štai pagaliau, žvelgdama į „Baimės veidą“, ji pradeda valgyti Paryžių. Gal tiksliau savo pasąmoninę baimę būti Paryžiuje, mieste, kuriame valgomos varlių šlaunelės, sraigės ir kruasanai ne akimis, o visais įmanomais kūno pojūčiais, per kuriuos į žmogų patenka malonumas.

Išėjusi iš P. Klee parodos, moteris dar kurį laiką stovėjo prieš Eifelio atvaizdą viršutiniame „Pompidou“ centre, ištreniruoto žvilgsnio geidulingumą nukreipusi į Eifelio bokšto lytį, paleidusi savosios vaizduotės chimeros plaukus Senos upe, kurios pakrantę buvo nusėdę besibučiuojantys, šokantys tango, geriantys Bordo vyną su vynuogėmis ir sūriu, pailsę vargetos, – visos tos žmonių figūrėlės Senos pakrantėje kažkokiu būdu gyveno P. Klee paveiksluose kaip brūkšneliai, šauktukai ir taškai.

Stigma nevalgyti Paryžiaus gomuriu išliko atvira.

O gal jis, tas Paryžius, ir yra nevalgomas, save ramino moteris, grįžusi namo, į nedidelį miestelį ant jūros kranto Rytų Europoje. Ir jos kažkada nulašintas juodos kavos lašas ant Monmartro bazilikos stogo išsiplės į P. Klee ritminių formų skambesį, labiau panašų į somnambulės pasivaikščiojimą po Paryžių nei ten buvusios realios moters, nesugebėjusios valgyti kitaip nei akimis.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s