Gulbė nebylė. Juodoji gulbė

Posted on Updated on

Vytautas Vargalys

 Gulbė nebylė. Juodoji gulbė

Kai atsibusdavo – jei atsibusdavo – ją supdavo apdūmijusi violetinė  tamsa, po kurią  grabaliodavosi girtom rankom, paukštiškais – seniai nekirptais –  nagais čiuopdama erdvės smegduobes. Staiga pašokdavo, žvelgdavo dar  apsamanojusiom akim, stengdamasi praplėšti sapno supintas blakstienas su išdžiūvusiais vandens lašeliais ant jų. Šlapios naktys, drumzlini rytai. Dabar veik niekada nebenorėdavo keltis, tik dūsuodavo it smailiakuprė senė, it dvesiantis „Vilniaus pokerio“ šuo. Į galvą stuktelėdavo vienut vienutėlė citata: „Mes esam persunkti neturėjimu, Vyteli. Mes patys esam gyvas neturėjimas“. Sugrikšėdavo įsitempęs žandikaulis, it per dienas būtų malęs sekundžių smėlį, sutrūkčiodavo dešinio voko raumuo. Jei pajėgdavo, o pastaruoju metu tai nutikdavo vis rečiau, iš lėto perkeldavo dešinę koją ant grindų, mat vis dar šiek tiek pabijodavo iš lovos iškelti ne tą. Senas prietaras, žinojo, kaip ir visa, jis greitai nieko nereikš, tik keista, kad būtent tai, kažkokie priešistoriniai semantiniai griaučiai būdavo galingesni už nustėrusį vaiko žvilgsnį, už tęvą balselį: „Mamyte, eikim pažaisti „Atminties“ žaidimą, ar į kiemą paspardyt kamuolio, ar pasisupti? Vaizduosim, kad mes varnos Albertinos ir tuoj nuo sūpynių nuskrisim ant tolimiausios šakos, o gal net pačios viršūnės. Prašau, mamyte…“ Niekada nemanė, kad archetipai galingesni už meilę. Kolektyvinė pasąmonė, jos atminties žaidimų versija. Vis dažniau nieko jam neatsakydavo. Net nepasukdavo galvos, raumenų skaidulos, regisi, negrįžtamai sudilo. Sielos raumenys. Lyg pro ūkus skverbėsi girdėtos reklamos nuotrupos, įkyrus imperatyvas su vaizdžiu piešinuku – „Treniruok sielos raumenį“. Cha. Lyg tai būtų taip paprasta. Lyg. Būtų. Pajuto, kad nukrypo nuo kurso. Bet jai dabar viskas galima. Absoliučiai viskas. Lyg leidimą smaluotu ragu būtų išrašęs pats biesas: nevalyti dantų, netrinkti plaukų, negaminti vakarienės, neiti į darbą, nesiurbti kilimo, nevalyti vaiko iš plastilino sulipdytos mandalos, neklijuoti žodžių į rišlius sakinius. Kokia saldi toji tuštuma, juodoji Visatos skylė, Kirkės įsčios, o gal jos atveju labiau tiktų sakyti Dioniso paslėpsniai. Lipnumas. Lūpose, smegenyse, kiekvienoje odos poroj. Galingas siurblys, vis stiprėjančia srove traukiantis dabar iškasenas primenančias vertybes – orumas, pareiga, atsakomybė. Šeštas vanduo nuo kisieliaus. Vis smarkiau eižėjantys Maslou poreikių hierarchijoje esantys reikmenys. Pirmasis neišėjimas į darbą, pirmas nekalbadienis, pirmąkart neištrinkta galva, neišvalytos panagės, pirmas dvokas iš pažastų, pirma iškruvinta patalynė, sirpstant moterystės vyšnioms, pirmas butelis „Starkos“, pirmasis vaiko nepasiėmimas iš darželio, pirma šilto šlapimo srovė tiesiai po savimi.

Gulbė. Gulbė – nebylė. Gulbė – karaliaus pati. Juodoji gulbė. Kiek išbandė? Vyro maldavimai, grasinimai, keiksmai. Piliulės. Balti kambariai. Anksčiau – dabar jau ne. Dabar – nereikia. Kuo toliau, tuo labiau nesinorėjo klausti trivialiausių pasaulyje klausimų. Mes esam persunkti neturėjimu. Ir taškas. Ar kam palengvėtų, jei imtų skiesti apie basą vaikystę, apie septynerių metų badmetį, įsišaknijimą į žemės kauburį, basnirčiom, vienais marškinėliais, sustirusiais plaučiais graibomą orą? Apie motiną, numetusią ją auginti seneliams? Alkoholiką dėdę. Užmušiu, suka. Tu kurvų kurva. Tai ji – trečioji sesuo, tai ji – Elenytė, tai ji – plėšiko duktė. Tai ji semia primyžtas grindis, kad neužlietų kaimynų, nes Jis nepataiko į reikiamą skylę. Tai ji budi prie laisvai varstomų durų, nes Jis išėjo pachmielo.

. Jai siūlė. Primygtinai. Pasakojo apie traumuojančias patirtis. Traumų išveikimą. Jungas. Yalomas. Fromas. To kito kabinete jos prašė papasakoti. Bet negalėjo. Nes ji – persmelkta neturėjimu. Ji gulbė nebylė. Dar negali žodžiauti. Dar nenumegzti dilgėlių marškinėliai jauniausiam, dvyliktajam brolužiui. Jai sakė, pasistenk dėl vaiko. Nutrauk pasmerkties grandinę. Bet ji negalėjo pakelti nusvirusių rankų, sunkių, kaip Vijaus iš „Baubo“ vokų. Persmelkta gyvu neturėjimu. „Vilniaus pokerio“ žaidėja.

Jei iškeldavo koją, prasiskindavo kelią pro drėgmės ir prarūgusio pieno tvaiką ir paleisdavo „Depešus“. We damaged people. Vėl ir vėl. O kartais nereikėdavo nė to. Užteko balsų galvoje. Jie visada – kiti. Tik kambariai tie patys. Žinojo, kad tuoj išveš. Minučių, gal valandų klausimas. Vėl tas pats. Acetono skonis burnoje. Septyniolika rūšių presantų. Saldainis gydytojo kelnėse. Nagi, išsižiok. Gera mergaitė. Anekdotas apie vienuoles ir kunigą. Negi negaila vaiko ? Gaila visų vaikų. O gal jau nebegaila. Nes gulbės negali kalbėti. Gulbės negali jausti. Gulbės neturi sielos – tai kaip jos treniruos tą raumenį? Mes esam persunkti neturėjimu. Ir viskas. Ir gana.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s