Vieno feisbuko profilio meditacija

Posted on Updated on

Monada

V i e n o   f e i s b u k o   p r o f i l i o   m e d i t a c i j a

Ta dulksna tavo nuotraukose priminė mylimuosius, kadais išėjusius, atstumtus. Blausūs  išblukę  pakrantės objektų kontūrai. Akmenys arti. Tu mėgsti išblukusius peizažus ir klasikinę muziką. Spindinčio vandens lopinėlis apšiurusiam peizaže, primenančiam lietuvišką pakelėse nusivalkiojusią vasarą. Nieko nebylojantys parkų takeliai. Nutilusios vienišų medžių alėjos. Ir tuoj suirsianti vienui viena jūros banga savo begalinės ramybės platybėse. Kaip ir peizažai išblukę natiurmortai. Moteris, glostanti gulbę. Nieko, kas primintų gyvenimą, triukšmą, turgų. Tik sunertos rankos ir veidas, žvelgiantis į tolį. Ūkanos. Tai – siela. Įkūnyta, regima. Muzika, kaip ir tavo paveikslai, tyli, trūkčioja, blunka, kartojasi. Gyvenimas tavo akivaizdoje pradeda šlubčioti. Tavo akivaizdoje sielos egzistavimo klausimas pradeda irti, trauktis, tolti, žodžiai apmiršta, esmė ištrūksta iš verbalinio kiauto ir tvyro atmosferoje. Tai – tu. Ilgai vaikščiojusi po rasotas rytmečio pievas ir štai dabar sugrįžusi sušlapusiu ir žolėmis apkibusiu sijonu. Tu tokia teisinga, taip beprotiškai teisingai sutverta, sudėta be jokios klaidelės.

Priešingai nei aš. Matei, kiek manyje klaidų, kiek neatitikimų. Mane taip neteisingai sudėjo. Nagų pirštų forma, ir ta ne tokia, kokios norėjau. Plaukai tiesūs ir lygūs, kai man patinka garbanoti. Taip niekada ir nesusidėjau cheminio. Neišdrįsau. Niekada nedrįsau būti tokia, kokia noriu. O kai tenka kitam ištarti „ne“, pradedu dusti, kai priešingai nei aš, tu tai darai taip grakščiai, lengvai lyg būtum įgudusi žongliruoti porcelianiniais puodeliais. Nieko neįskaudini ir niekam neleidi skaudinti savęs. Tu gyveni paskutinį kartą ir mes daugiau niekada nesusitiksime.  Niekada. Noriu tave sulaikyti, noriu, kad priklausytum tik man, o tu visada tokia efemeriška lyg jau būtumei daugiau dvasia nei kūnas. Matau, kaip tavo būtis jau slenkasi į tą, kitą pusę. Daraisi šviesi, perregima. Noriu tave sulaikyti, noriu, kad priklausytum tik man, taptum mano ašimi, laivu, nuskendusiu manyje. Ir niekada niekada neištrūktum. Traukiu tave į save kaip priešmirtinį oro gurkšnį, švelniai ir godžiai traukiu tave į save.

Sunku patikėti, kad mane ištiks mirtis. Aš tuo netikiu. Ir staiga supratau, kad tai protas, žvelgdamas į visa ir matydamas visa ko suirimą, man sako, kad aš mirsiu, o aš tikiu, kad gyvensiu amžinai. Man šešiasdešimt penkeri metai ir aš niekaip negaliu pasenti. Noriu, bet negaliu. Žili plaukai ir nė vienos raukšlės veide. Galvoju, kodėl taip atsitiko. Tiesiog tapau beviltiška sene jau būdama kokių trejų metų amžiaus. Svajoju pasenti ir negaliu, senatvė ir vaikystė mano gyvenime susikeitė vietomis. Į gyvenimą žvelgiu liūdnomis seno pridaužto šuns akimis. Išmokau šypsotis ir būti maloni, nors man visai nėra linksma. Netikrus jausmus demonstruoju nuolat, kad ir kaip bandyčiau save susekti, dažniausiai neatskiriu tikrosios savęs nuo tos, dirbtinės. Man sunku būti savimi, jaučiu geismą tiražuoti anonimines žinutes, o būdama savimi – išgąstį ir sumišimą. Vis dar noriu patikti kitiems žmonėms, nesuprantu, kaip tai atsitinka, kažkaip išsprūsta ir aš pradedu suktis ant kitos žmogaus ašies, visą savo buvimą pakloju kitam po kojomis. Man šlykštu. Šlykštu nuo savęs.

Sunku būti savimi ir sakyti tai, ką jauti.

Nėra jokios prasmės gyventi. Tuštumą užpildau, bet ji vėl ir vėl atsinaujina kaip niekada neužgyjanti žaizda. Apima neviltis pagalvojus, jog su nė viena gyva būtybe šitoj žemėj taip ir neužmegsiu ryšio, nebus jokių princų, lapių, pelikanų ir gerųjų kusturicų. Ir kaip galėčiau užmegzti ryšį, jei vienatvė tapo mano antrąja oda. Kambariai, stotys, pievos, skersgatviai, miškai, tyrai, erkės manęs nebebaugina. Niekas manęs nebaugina, nei tamsa, nei žaibai. Kitas žmogus šalia manęs man visai nėra būtinas. Ir tas įprotis būti vienai yra giliai įaugęs į mano kraują, nuo gimimo. Pasaulis, kuriame jei kur ir pasitraukiau gyventi, tai į save. Kiti žmonės man niekaip nėra reikalingi. Net nebežinau, ar tai siaubinga. Man atrodo, Gotlandas, ir tiek. Ne, tai Tu, taip matanti Gotlandą.

Nykuma, fragmentas. Visi būties popieriai mūsų rankose: tarpai, skylės, prarajos, įplyšimai, rūkas, prietema, išblukę daiktai, laiko liudytojai, liekanos, dėmės.

Didžiojo Nieko parašas ant odos.

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s