Išėjusiems grįžti

Posted on Updated on

NIJA LYTA

IŠĖJUSIEMS GRĮŽTI

ne, brangioji, tu negyveni – svajoji,

esi šalia savo gyvenimo,

o tos svajonės kartais tokios juokingos, nusibeždžioniautos, o ką daryti, kad svajonė taptų sava,

žuvys nepažįsta savo vaikų, bet, manau, tai netiesa, jos pažįsta

tiek, kiek joms leista, mes irgi savo vaikus pažįstame tik tiek, kiek leista mums,

kas leido? – klauskite salų žvejų, kurie gyvena valtyse,

aš dar atsimenu tuos žodžius ir netgi juos šnabždėjusį balsą, nors visi sako, kad tai neįmanoma, metų vaikas negali atsiminti nei žodžių, nei balso, bet aš atsimenu netgi tai, kad jūs visi sėdėdavote pavargę, sustingę, įsiklausę į kažką ( čia tai buvo mįslė ), o jis vis šnabždėdavo man į ausį, jo balsas truputį svaigino, todėl negaliu tiksliai pasakyti, ar tas dvi mergaites, margai apsirengusias, nuolat strakaliojančias ir besikeičiančias rūbais ( jos nusimaudavo net gėlėtas savo pėdkelnes, apsikeisdavo ir jomis ) mačiau iš tikrųjų, ar jos išniro iš jo šnabždesių, kuriuose slėpdavosi daugybė dalykų, visi jie buvo kažkaip vieni su kitais susiję, pavyzdžiui puodai ir per juos tekantys vandenys, tie gyvybės upokšniai, kuriuose tos dvi straksinčios kaimynų mergaitės braidydavo, taškydamosi ir gaudydamos žuveles, kurias, neriančias juokų žvejelėms pro pirštus, mano akis irgi užgriebdavo ( ypač kairioji, ši visada pamatydavo  tai, kas išnykdavo kitų akiploty ) draudžiamus dalykus, pavyzdžiui tetos Ados darbdavį, kuris ateidavo jau man kiek paūgėjus ( jau galėdavau kasioti lysveles žaisliniu kastuvėliu ), jiedu su teta užsidarydavo ir, manau, ne, – žinau – jis ją kutendavo, nes tetulė baisiausiai juokdavos, ir jau tada, žinau, buvau ėmusi abejoti visų pripažintomis padorumo normomis, nesgi kaimynai su žvitriomis margomis dukrytėmis buvo anot dėdžių ir tetų kažkuo nepadorūs, o jau tetos Ados darbdavys tai pats padorumas, apie kurio dvilypumus ir jis man nuolat šnabždėdavo, ten žmonės nuolat persirengdavo paukščiais, kartais kokiais pūkuotais žvėreliais, kurie iš tikrųjų visai nebuvo meilūs, tik žmonės dėdavosi taip juos atpažįstą, kartais persirengdavo kitais žmonėmis, kuriuos atpažindavo visi ( bet ar iš tikrųjų pažinojo? manau, ne daugiau nei žuvys savo vaikus )  iš jų keistos elgsenos ar dėvėsenos, šie žmonės buvo virtę etiketėmis, kurias mielai būtų prisilipinę ir mano artimieji, jie  mėgdžiodavo tų žmonių kalbos manierą, prieš veidrodį gludindavo kokį mostą ar žvilgsnį, tol, kol mostas prarasdavo paskirtį, o žvilgsnis jau nieko nebesugaudavo, na, nebent savo paties atspindį vidiniame veidrodyje, betgi tu viso to negali prisiminti, sakydavo jie man, buvai dar vaikas, kuriam galima sekti pasakas apie keliones į laimę, jie ir sekdavo:

mūsų vienas kraujas,

kraujas kalba pats už save, vis prasitardavo tai teta Ada, tai koks dėdė, ir aš, stebeilydamasi į kraujo atšvaitus raudonose tetos lūpose, įsiklausydavau į savo kraujo upes, tuo tarpu tetos Ados pirštuose smilkdavo cigaretė ( niekada nemačiau, kad ji būtų užsitraukusi dūmą ), teta laikydavo ją kaip kokią burtų lazdelę, kuri dabar jau, iš laiko perspektyvos primena man batutą ar teptuką, tik visos drobės ir visi orkestrai buvo kažkur kitur, ne mūsų laiko juostoje, iš tikrųjų tai viskas vyko kažkur kitur, už mūsų laiko ir erdvės ribų, ir nors mūsų lysvėse morkos augo taip greit, kad, atrodo, galėjai jas girdėti, tą jų veržimąsi į nepatirtas dar erdves ar ką, tokia jau ta morkų kvailystė – neįsisąmoninti trumpo joms dovanoto laiko smėlingoje dirvoje – juokdavausi iš jų nekantros, juokdavausi ir iš dėdės Povilo, nuolat spragsinčio rašikliu, kuriuo neturėjo ką užrašyti ( o gal? gal jo viduje skambėjo ypatingi žodžiai ar muzika? ), bet ko jis klausėsi man buvo paslaptis, beje, ir dabar neįstengčiau jos įminti, o visgi kaimynų juokas ir kalbos gretimame sode jam trukdė, trukdė mums visiems klausytis kaži ko, kas vyksta labai labai toli, kur, greičiausiai, vyksta gyvenimas, į kurį, kaip tuomet tikėjau, mane išsiviliojo viena tų margųjų mergaičių, ten, sakė ji, ir yra, aš tau parodysiu, ten nieko nereikia mėgdžioti, tiesiog jau žinai, kad gyveni, kaip nežinosi tame šviesų pilname mieste, kuriame gausime darbą, na, taip ir buvo, gavome, lipdėme sumuštinius, kimšome juos į plastiko pakuotes, viskas švaru, šalta, tiesa, beveik šaldytuvas, produktams nevalia leisti gesti, ir mes pačios užsišaldysime, būsime amžinai jaunos, tikėjom tuo, nes taip ir turėjo būti šviesų pasaulyje, kuriame nieko nereikia mėgdžioti, visi judesiai tavo, tau priklauso net juokas, kuriuo gali visai neprastai susišildyti, naktimis važinėdavome autobusu, namų taigi neturėjome jau, tetos lysves su morkom palikom, o ir tos morkos, teta sakė, ne savoje žemėje auga, tai ir skuba, lenda laukan, kažin kuo tikėdamos, šiaip ar taip joms kaip ir mums priklausė visas pasaulis, bet vis dažniau atsimindavau tavo gėlėtas pėdkelnes, kuriomis keisdavaisi su sese, kaip gali atsiminti, buvai dar kūdikis, juokdavaisi, paskui susirgo teta Ada, ir aš prisiminiau, kad mes vieno kraujo, tai ir nuvažiavau, o tie vamzdeliai ligoninėje: vieni pūtė į ją orą, kitais atkeliaudavo maistas, tyrė tokia, dar kiti kažką iš jos siurbė, dar lašelinės ir kitokie gyvybę palaikantys instrumentai, toks įmantrus erdvėlaivis, paglosčiau tetos pėdą, modernus netgi, kiek čia visokių tiltų ir arkų, ir neįvykusių skrydžių – visi į kadais pažadėtą ir paliktą žemę, kuri gal pati mus paliko, beliko išspręsti uždavinį, kaip aną susigrąžinti, tai ir pasiskolinau dėdės rašiklį, na, tą patį, kuriuo vis spragsėdavo, ieškodamas kažin kur pasiklydusio refreno, paėmiau jį kaip išsiburtą relikviją ir ėmiau rašyti, iš pradžių tai nelabai žinojau, ką rašysiu, gal palinkėjimus sveikatos, stiprybės, taip taip, ilgiausių metų, rašiau tetai, tikėjau, kad ji viską sugers su vamzdeliais tekančiu oru ir maisto tyre, paskui iš kažkur radosi žodžiai apie vartus – motinų vartus – pro kuriuos visi ateiname, tiš štai su išėjimu tai jau sunkiau, kaip atrasti anuos vartus, vargu bau, pamestinukai mes, motinos mus palieka kaip žemė, kuri išmaitina, nudrebia kaulus mums iš savo žvyro, gyvybės vandeniu girdo ir oru, paskui gal prakeikia, nes mūsų pėdos per lengvos, vis taikomės skristi, tarytum mums priklausytų dangus, kuris irgi ne visas mums pažadėtas, tik nuoplaišos virš motinos kapo, jau gal būčiau išbūrusi Adai vartus į tėvynę, bet čia pribėgo seselė, ką sau leidžiate, klausia taip rūsčiai, tarytum jai priklausytų visos bažnyčios, gadinate ligoninės inventorių, ir išvijo mane iš Ados salos, todėl vakare, kai vėl susėdome sodelyje su dėde ir aš nustebau, kad morkos jau nebeauga ( ak, išsikraustė, sakė dėdė, į pažadėtą gyvenimą, kurį Ada išpirko joms vergišku ravėjimu ), kad niekas jau nebesiklauso to, kuo taip stebėdavaus ( tai ir buvo gražiausia vaikystės patirtis – nuostabos žemė ), nebeturėsime nė to kiemelio, tarė dėdė, Ados liga kainuoja, susijuokiau, nesusilaikiau, tai kam pirkot, sakau, kam pirkot katę maiše, kad ne maiše, ne maiše, dėdė pasilenkė, pakėlė katę ir patupdė sau ant kelių, ne maiše, sako, žinojom, ką perkam, paskui vėl abu klausėm – iš pradžių tai tik laiko kriokliai ausyse ir nesutepti krumpliaračių dantys, malantys tolimos ( bet pačios artimiausios ) žemės žvyrą, vėliau jau orkestrai, kuriems Ada dirigavo smilkstančia cigarete, tolimieji tėvynės orkestrai ir drobės, varvančios lietumi,

ne, brangioji, tu negyveni,

esi šalia savo svajonės,

žuvys nepažįsta savo vaikų, o vaikai

neatpažįsta vartų,

pro kuriuos į save sugrįžtų –

bet tai tik šnabždesiai

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s