Rūtės lobis

Posted on Updated on

Vienkiemis. Šalia didysis vieškelis, kuriuo dažnai nuburzgia traktorius, nurieda dviratis ar vežimas net su dviem arkliais… Kiek žemiau – upelis, kelios žalios drebulės, pora karklų ir pieva, pilna įvairiausių gėlių, vabalėlių ir vabzdžių… Čia josios pasaulis, susijęs su emocine būkle ir vizijomis. Nežinia, kodėl čirškia žiogas, kodėl kregždės viena kitą gainioja, kodėl debesėliai tarsi vaikų figūros: apvalūs, akiniuoti, išsišiepę, subjurę, bet vis tiek malonūs. O kur dar bičių, varlių, rupūžių ir kitų paukščių gyvenimai?.. Jie visi čia. Po šiuo dangaus skliautu. Ir Rūtė su jais. Jai jau aštuoneri. Ji rudenį, žiemą ir pavasarį tuo didžiuoju vieškeliu kulniuoja keturis kilometrus į mokyklą, kur jos laukia daili mokytojos Valerijos šypsena, mankšta, rytinė arbata ir bent kelios lentynos vaikiškų knygų apie mažus ir didelius, apie gyvūnus ir žvėris, apie laimę ir baimę, apie sėkmę ir pavojus… Rūtė jau žino, kad dėl žmonių vargų kalta ragana, laumė, velnias arba piktasis burtininkas.
Kaip visada ankstų rugsėjo rytą Rūtė išsiruošė vieškeliu į mokyklą, dar kažkiek paspoksojo nuo tilto į vinguriuojančių upelių sankirtą, apžvelgė tuščią lauką, nors vakar dar lingavo pasėliai, o dabar tik šiaudų kūgiai ir varnų pulkai. Štai ir kaimynų Lionių dvi trobos, pro eglių šakas kyšo kaminai, gagena žąsys… Kilometras jau nužingsniuotas. Ir vėl pamiškės upelis, linguojantis karklynas ir didžiosios pušys. Posūkis. Už jo – miško keliukas ir didysis beržynas su eglių tamsia žaluma. Saulė dar nesišypso… Čia naktimis ir dienomis bėgioja ne tik stirnos, kiškiai, lapės, bet ir vilkai. Žemę kloja paparčiai ir žemuogynai, čirškauja paukščiai, šakomis laipioja žvitrios rusvos miško gražuolės voverės. Šįkart jų nematyti. Tik didžiajame medyje sėdi kažkas toks apžėlęs, toks plaukuotas kaip meška. Bet argi ji gyvena medyje? Juk ne! Tai kas ten galėtų taip spoksoti į mažą nedrąsią mergaitę? O tos akys?.. Kaip ,,raudoni guzikai“ iš žinomos dainos, o visas kūnas kaip sunkiausias kupstas ant didžiosios šakos… Rūtės širdelė ėmė virpėti, kojos nebeklausė, akys bailiai žvelgė į viršų, o galvoje įstrigo mintis: ,,Sustok! Nejudėk! Patylėk! Stebėk! Juk tai lūšis! Gal ji pikta, gal alkana, gal liuoktels nuo medžio tiesiai ant kupros?.. O ką tu žinai? Esi maža, silpna, neturi nei šalmo, nei lazdos ir nieko, kas apsaugotų… Jokio žmogaus!.. Tikra nelaimė! Ir siaubas! Girdėjai, kad esama piktų lūšių, kurios puola net suaugusius žmones… Tai mane ji pribaigs negyvai! Laikyk kontaktą!..- drebėdama mąstė Rūtė.- O aplink nė gyvos dvasios!..”
Baimės akys didelės, bet kažkur buvo Tas, kuris ją saugojo… Rūtė žvelgė lūšiai tiesiai į akis, lėtai dėliojo koją už kojos ir laukė, kas bus: šoks – nešoks?.. Šoks… Nešoks… O lūšis taip pat sekė mergaitės žingsnius, stebėjo nedrąsų žvilgsnį, kupiną išgąsčio, baimės ir ryžto nugalėti ne lūšį, o save. Ji bandė įteigti sau, jog lūšis – tai pavojus, kuris baigiasi laimingai, kuris užgrūdina ir sutaiko su svetimu, nežinomu pasauliu, kuris toks nenugalimas, toks neįveikiamas ir gąsdinantis. Tai nauja pažintis su gyvosios gamtos pasauliu, kuriame esama ir grožio, ir siaubo. Bet Rūtės skaitytose knygose apie kasdieninius pavojus nerašė. Tik apie stebuklus, apie tai, kaip vargšas tampa turtingu, o nelaimėlis suranda lobį. Rūtės lobis buvo lūšis. Kaip nelauktai jų akys susitiko, taip netikėtai ir išsiskyrė. Lėti žingsniai, mąstymas, kad sutikai ne draugą, bet ir ne priešą, o tik laukinį miško gyvūną, kuris toks pat smalsus, gal toks pat nedrąsus ir nepiktas, o tik ieškantis pažinimo, naujų potyrių, Rūtę padrąsino, ir baimė dingo, kai medžių šakų tankmėje greitai pasislėpė lūšies siluetas. Mergaitės žingsniai paspartėjo. Miškas baigėsi… Vėl upelis. Tiltelis. Laukai… Dar trijų beržų rikiuotė pakelėje, o dešinėje – Inevičių sodybos klevai. Keli žingsniai – ir posūkis į kairę. Mokykla! Tavo, Rūte, mokykla.
Rūtė visą dieną tylėjo… Ji žinojo, kad šis nueitas kelias buvo ilgas, sudėtingas, gal net pavojingas ir painus, bet įsimintinas. Daugiau Rūtė niekada nesutiko lūšies… Tai buvo toks vienas vienintelis kartas! Viena pamoka…

Pelė Karalienė

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s