Laiškelis

Posted on Updated on

Einant gatve, pamačiau ant betono gulintį laišką. Nedrįsau pakelti, iki tol kol pamačiau ant jo išgraviruotą vardą: „Tomui“. Laiškas buvo ištepliotas. Atrodė, jog jis dėl skubėjimo buvo aplietas, iš blogai uždaryto vienkartinio kavos puodelio. Svarbiausia – jog laiškas buvo pamestas. Liūdesys pradėjo skverbtis pro akis. Nes juk laikau rankose pamestą relikviją. Kažkas jos ieško, bet kaip surasti tą išsiblaškiusį laiško šeimininką? Šalia, kur aš trypčiojau, buvo dar nepataisytas spaudos kioskas. Kaunas tuo ir garsėja, apgriuvusiomis sienomis, bei baltomis bet nebaltom sienomis. Galvojau nueisiu ir paklausiu gal matė, kas pametė šį laiškelį. Įėjusi, pamačiau surauktą pardavėjos veidą, ji buvo viena iš tų ryškia rožine spalva besidažančių lūpas moteriškių ir vienam kartui išnaudojančių visą kvepalų flakonėlį. Jausdama svaigulį, nuo to stipraus kvapo, murmėdama paklausiau ar nematė kas pametė laišką. Ji apžvelgė mane nuo galvos iki kojų ir vartydama žurnalą išlemeno, jog vienintelė jos matyta būtybė tą akimirką prieš minutę prabėgo kairėn. Išlėkiau jos nurodyta kryptimi. Už minutės straksėjimo šaligatviu, išvydau senuką. Pribėgau prie jo, bei sugriebdama ranką paklausiau ar nebus pametęs laiško. Jo raukšlėtas, pilnas gyvenimo patirties veidas nusišypsojo, pasičiupinėjo švarko kišenes ir nustebęs atsakė, jog turbūt jis ir bus tas žmogus, kuris apsižioplinęs nenoromis atsikratė laiškelio. Ištiesiau laišką ir įsivyravo tyla. Paklausiau, kodėl nepasiima to kas priklauso jam. Jis nuoširdžiu balsu ištarė: „Nematau“. Mane išmetė šaltas prakaitas; sielą užpildė gėdos jausmas. Pati beskubėdama net nepastebėjau, jog tas mielas senukas yra aklas. Jei būčiau pastabesnė, būčiau pamačiusi, jog jo rankoje buvo lazda. Dėl savo žioplumo neatsiprašinėjau, žinojau, jog kiekvienas žmogus nusipelnė lygybės, atsiprašinėdama tik sumenkinsiu jo, kaip asmens egzistavimą. Su pačia plačiausia šypsena, jis tiesiog paprašė, jog palydėčiau iki perėjos. Palydėjusi paklausiau ar nereikia jam kokios pagalbos. O jis nueidamas tiesiog ištarė: „Tu ir taip man padėjai“. Taip ir matau savo galvoje be einančią esybę, pilku vėjo plaikstomu kostiumu, apžilusiomis garbanomis ir ta lazdele, neturinčia gyvybės, bet padedančia tęsti nepabaigtą kelionę. Kartais vis susimastau kaip susiklostė laiško likimas, ar jis buvo kieno perskaitytas, ar tiesiog jame nieko ir nebuvo… nežinia plaiksto mano sielą, palikdama dar vieną tuščią vietą galvoje.
– Akeso

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s