Ne-žmogus, o

Posted on Updated on

Sienos anaiptol nebuvo baltos, kaip kad profaniškoji masių dalis su pasimėgavimu veblendavo. Tik pamanyk – koks sadistiškas džiugulio skanskonis ant ėdrios jūsų gomurio viršūnėlės, – juk ne tamstas, šurum burum avinėliai, veda ugnimi poteriauti Didžiojo Gestapininko šventėn. Tai bus skerstuvių. Vilkai Jūs, aptūloti baltavilniais kailinėliais, tuoj gausit bilietus. Savąjį radau maždaug taip: isteriška žmogysta – nesuprantu, dėl kokios nelemtos priežasties visi laikydavo ją antruoju – svarbesniuoju – jau seniausiai užsiraičiusios manosios bambagyslės galu. „Vadink mamute, mamyte, – niršdavo tėvas, – kaip visi padorūs vaikai“. Krokodilo talentą toli lenkiantis kūkčiojimas ir mandagus smetoniškos damos alpimas – aplink šimtas smetona alsuojančių auklių, tūpčiojančių šalimais su uostomąja gyvastim. Ė, kykai ir šiugždančios prijuostės, vaikas – tai aš, o ne toji, iš pat ryto prisiplempusi „Rojaus paukštės“ likierkos, bet į dausas taip ir nepapuolusi. „Nebus iš tavęs žmogaus“, – nuosprendis, mielas K., nors, rodos, ir nebūta proceso. Tėvo pakumpę pečiai, tik vos vos trūkčiojęs vokas. „Šitas vaikas – ne mano. Pakišot man užantin, bjaurybės, gyvatę. TOKIO aš pagimdyt negalėjau. Šitą išgamą – į bepročių prijutą, ar paskandint kaip katinapalaikį.“ Kūkt kūkt. Ė palauk, mm-aa—mm-a. Žinok, tai žuvys neatpažįsta savo vaikų. Ar tu kokia plokščia, gleivėmis išpustyta, išverstakė žvynuotė? Katės, m-a-m-a, neskandina savo katukų, o gaudo peles, peni, feromoniškom endorfininėm seilėm užkalba kas diena trupančią erdvę. Motinos, m-a, neskandina savo morulių, suvešėjusių pampstančio laiko ertmės slaptybėj, svetima sėkla, nemaudo brangvyny, nepalieka laukuos, nežinodamos, kuri – Kloto, Atropė ar laumė močia – nukirps pirmutinįjį siūlą, perkels šiapus mito gelmes.

„Nėra iš tavęs žmogaus“, – Antrosios verdiktas. Mano Kirkė, mano Vinciūnė, mano trečiadienių moteris, vairavusi tiesią pakrypusio vyro varpą į dugną, šiam postringaujant apie cherubinų chtoninėj erdvėj paradoksą. „Kažkada lankysiu psichūškėj“, – pasakė.

Linkėjimai išsipildė. Tik sienų spalva, truputį barbiška, tfu, barbariška. Sakau daktarėliui: „Jūs su šitom ružavonėm norit mumyse latentinį homoseksualizmą paslėpt ar paskatint?“. Šyp šypt. Kche kche. Nelengva su tais intelektualais. Bet baltaskvernis keršys, oi kaip keršys. Kad ir grupine psichoterapija. Šalom, Yalom. Bonifacijus vėl žliaubs, neradęs savo Eldorado, nuosavo Rūgpienių kaimo. Liūtas skųsis, kad nepaisant glotnaus kailio, taip ir liks statumos nihilistas. O paskui baltaskūris būtinai primygs: „O kodėl, Jūs, K., toks užsivėręs, nelyginant geldelė?“. Vilios nudrengtais poetizmais. „Tikrai, K., gal ir Jums nestovi?“ – viltingai domėsis Liūtasnukis. Galėčiau Jiems visą lekciją – apie serotonino atgalinio ryšio inhibicijos mitą, apie brolius, juodvarniais lakstančius, taip ir nepatepusius medum dilgėlėtų sesers rankų. Bet vietoj to sliūkinu savo šešton palaton – nė žodžio– jei jau pati transcendencija tyli. Bemiegiais skaičiuosiu krituolius už lango, lapų gyslas, sakinių ir sekundžių įdubas. Tik kartą, tik vienintelį kartą atsigulsiu pokaičio į savo žemuogių pievelę. Ten, tik ten rangysiuos XIX amžiaus trobelytės smilkyne, parūgusios odos kvapu, šviežiu mėšlu – dūšios stalkeriu, raudonodžiu su drąsa būti ir be tomahauko. Raivysiuosi slieku, įvirtusiu į gelnoveidį obuolį ir kaipmat prarytu Kūzės, iškritusiais anapilin kąsniais iš pasturgalio molžemio gumbėtose rievėse. Sinkope skros devintąjį sferų ratą Aš antrininkas – vanagas, vasnojantis sapno vėduoklėm. Mano vaikas iš mėšlo tvers savo Adomą ir savo Adonį, įpūs gyvasties iš nosies į nosį – šitas – ne dulkė – šitas į dulkę nevirs.

Žinau – dabar pagal vakar nušautą siužetą turi šlapti pagalvės, atsileisti stazės, išskaidrėti veidasielės, ataugti krituoliai, atsibusti gyvatės. Kažin – velniažin. Bus tik tiek. Tik. „Dieve, kaip kartais neįspėjamai, kaip giliai sopa dūšią“ – pasakysiu iš nuostabos žandikauliais siekiantiems kelių girneles draugams bepročiams. Daktariūkštis, aišku, pasipuoš Češyro katino šypsniu, skirtu paklydusiam, bet vėl atsiradusiam diedui. O man kas – eikit švilpt – savo bilietą jau prašvilpiau. Nebus iš manęs žmogaus. Bet gal gana. Ar žinot, kam gi šis pasaulis skirtas? Tiesiog-sliekams, tiesiog-vaikams, tiesiog -vanagams. Ir vabalams? Ir gal dar vabalams. Ar tiek užtenka?

Vienintelis dar nesudužęs atspindy! Narsi liūdna širdie! Mano vaikaujantis vaike…

Čiukas

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s