Mažiausias žirnis

Posted on Updated on

Vienoje ankštyje gyveno penki žirniai. Keturi buvo kaip reikiant, o penktasis – už kitus daug mažesnis.
– Tas mūsų broliukas kaip koks pipiras!.. Tik gėdą žirnių giminei daro, ir daugiau nieko, – dažnai sakydavo visų didžiausias žirnis.
– Kodėl jis toks teužaugo?!. Juk ir saulės, ir vandens tiek pat gavo… O mažas kaip rupūžiokas, ir gana, – pritarė antrasis pagal didumą.
– Gal reikia truputį praardyti ankštį ir jį išmesti lauk?.. – galvodamas, kad didieji už tai pagirs, vieną kartą pasiūlė trečiasis.
– Praardyti ankštį!.. Ar tu suvoki, ką kalbi?!. – supyko didžiausias. – Jei praardysi ankštį, galime visi iškristi lauk, liurbi tu!.. Juk jau visai baigiame pribręsti – mažai į ankštį besame įsikibę… O jis, matai, ankštį pradraskys… Kad daugiau niekada negirdėčiau taip nusišnekant!..
– Ale jau tik nesakyk nesakyk!.. Kas ten nutiktų, jei patį galiuką truputėlį ir pradraskytume?!. Juk penktasis brolis mažiukas – pro pačią mažiausią skylutę iškris!.. O mes, jo atsikratę, būtume graži sveika ankštis, – nors ir bijojo, bet nebeištvėrė nieko nesakęs ir ketvirtasis.
– Nori?!. Tuojau tave išmesim! – suraukė antakius didžiausias. Ir tuo momentu jo veidas atrodė taip… Kad noro ginčytis nė vienam nebeliko.
Bet kur tau kas ilgai iškentės?! Vieną naktį, kai kiti keturi žirniai sapnuose skraidė po dangaus platybes, trečiasis pagal didumą tyliai atsikėlė… Priėjo prie didžiausio žirnio lovos – miega… Prie antrojo pagal didumą – turbūt ką nors gražaus sapnuoja, kad seilė per visą pagalvę nutįsusi … O ketvirtasis, kaip ir kiekvieną naktį, taip knarkė!.. Lyg kas traktoriaus variklį būtų užvedęs. Tad beliko tik patikrinti, ar kietai miega pats mažiausias – penktasis. Kai, prislinkęs prie jo lovelės ir pasiklausęs, trečiasis išgirdo jį tolygiai kvėpuojant, ilgai nebedelsė – beveik bėgte pribėgo prie ankšties galo… Ir, stvėręs jį abiem rankom, iš visų jėgų patraukė į save. Ankšties galelis prasprogo… Tad bereikėjo tik į tą plyšelį įkišti ranką ir dar kiek paurbinti. Didelės skylės nedarė: kam reikia – paskui dar bus šalta!.. O juk mažiausias broliukas visai pipirėlis – kiek ten jam reikia laukan išriedėti?!. “Gal jau rytoj rytą pavyks jo atsikratyti – juk atsikels apsiblausęs, užsimiegojęs… Kol atsibus… Visai netyčia ir išriedės”, – savo bjauriu darbu džiaugėsi trečiasis pagal didumą žirnis. Nors ilgai tą naktį nemiglinėjo – tuojau pat ir vėl nukiūtino gulti. Lyg nė nebūtų buvęs atsikėlęs.
O netoli žirnių ežios buvo apsigyvenusi kirminų šeimyna: tėvas, motina ir septyni vaikai. Pastarieji jau buvo prakutę, tad suėsdavo tiek daug!.. Kad tėvai jau net nebežinojo, kaip juos išmaitinti. Tą naktį, kai kirminukai vienas po kito pradėjo laidyti gerkles – esą labai norį ėsti, tėvas ir sako:
– Gal lipam antai į tą žirnį?.. Dabar dar jie ėdami, o paskui subręs… Ir po viskam. Ką tu galvoji, motin?
– Lipam, tėvai!.. Kad tik yra!..
Kaip sutarė, taip ir padarė – palengva palengva kirminų šeima sulipo į žirnį. Ar gali kas būti geriau, jei pačiam nieko nė daryt nebereikia – gali tuojau pat eiti ir ėsti?!. Tad, pamatę praardytąją ankštį, kirminai sulindo jos vidun… Ir puolė ėsti visus didžiuosius žirnius paeiliui. Kai juos sušveitė, vienas kirminukas kad sušuks:
– Tėte, tėte – antai guli dar vienas žirnis!.. Suėskim ir jį – kam vieną bepalikti?!
Bet tėvas tik abiem rankomis patapšnojo sau per pilvą ir vaiką nuramino:
– Tegu jis sau būna, kad toks teužaugo!.. Mažas kaip rupūžiokas… Jeigu dar nepriėdėte, geriau lipkim į kitą žirnį.
Ir, palikę mažiausią žirnį ankštyje, kirminai nusliuogė stiebu apačion.
ZUIKIS

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s