Koks vakaras – be mūsų?

Posted on Updated on

Koks vakaras – be mūsų?..

Tuoj 2015-ieji! O aš viena… Gal net vieniša?.. Teks šiaušti į kraštiečių vakarėlį! Juk ne dažnai tokie būna?! Bet būna…

Vilnius. Pylimo gatvė… Karininkų ramovė. Salėje – senas senas Akordeonas, dar senesnis Smuikas ir Klarnetas čia pat, laiko nuspalvintas pilkai. Relikvijos?.. Bet groja! Griežia melodijas graudžias, net už širdies griebia… Jokios vienatvės! Tik filosofija ir fantazija… Štai praeito amžiaus piliečiai ruošiasi švęsti… Ir aš kartu. Gražu, kaip toje pasakoje: susitiko senelis ir senelė, nusipirko butelį ir bandelių, išlenkė po taurelę švenčių proga… Ir aš kartu. Šilumos ir užkandžių netrūko, visi ratelius šokti pradėjo, dainos suskambėjo… Ir aš kartu. Kas anekdotą suskėlė, kas reklaminę akciją įpusėjo, o kažkas, batus po stalu paspyręs, be perstojo kikeno, sėmėsi iš dalyvaujančių meno: kaip sumuštinį greičiau sukapoti, kaip giesmę lietuvišką gražiai sudainuoti, kaip išgėrus graudiems jausmams nepasiduoti, kaip kūrybiškai gyventi, kaip neaimanuoti… Ir aš kartu. Puotoje aistras kėliau, į veidrodį žiūrėjau, bet nieko pikto neregėjau… Taigi, susitiko bobulytė ir diedukas, neaišku, kas jų galvose sukasi…Ir aš kartu. Nusipirko buteluką, išlenkė ne po mažą stikliuką… Ir aš kartu. Šokiai įpusėjo… Ir taip be galo… Ir visa gyvenimo prasmė žodyje -sakinyje – ,,be galo…” Be galo visi geri, be galo draugiški, be galo linksmi, plepūs, vieniši, be galo… O pabaiga tokia , kad taip tu skubi sutikti Naujuosius Metus. Visi linki ir tau, ir man sėkmės, laimės, sveikatos ir net pinigų… Jau eurų! Gerai, kai jų turi, bet, kai neturi, tai ir nereikia… Apie tai ir mūsų poetai kalbėjo… Jie tikėjo moderniu gyvenimu … Tai gal jau tas laikas atėjo?.. Tikrai. Labai modernu būti moderniu… dderniu… Deriniu… durnų … darinių… ų… Taigi, taip modernu, kad net neliūdna. Argi liūdėsi, kai tau vienišius sako, kad pernai jo žmona mirė, kad kaimynės vyras pas kitą išėjo, kad jų sūnus žuvo autoavarijoje, kad kiti jo vaikai išvyko uždarbiauti į Angliją, o jis susirgo prostatos vėžiu, bet dar nepasiduoda!.. Mat pernai buvo užsienyje pas vaikus… Anūkė nemoka lietuviškai… Ji dar nebuvo Lietuvoje, bet tikrai po metų atvažiuos… Visi kartu. Aplankys. Tikrai bus smagu. Bus. Po metų. Vadinasi, reikės sulaukti ir 2016 – ųjų… O kaipgi?.. Koks vakaras be mūsų!..

Jau ir namo! Troleibusu… Jokių mašinų ar taksi. Ir vėl prie stalo! Juk ruoštasi net iš vakaro… Tradicija! Dar sugrįš vaikai… Tai pasivaišinsime… Vaikai grįžo… Paryčiui. Pratarę su Naujaisiais, visi tuoj nugrimzdo į miego karalystę…

Labas rytas! Išaušo 2015 –ieji! Ant stalo – torto gabalai, silkės likučiai, mėsos kepsniai, kopūstai, mišrainės, saldainių krūvelė: karvutė, aguona, milda, irisai, ananasinė ir želatininė karamelė… Čia beveik visi gyvenimo skoniai: saldūs, rūgštūs, aštrūs, aromatiniai, padengti švelnia plėvele… Bet ir to jau nebesinori. Geriau valandų valandas prie TV ekrano. Margumynas programos: įamžintas Stasio Povilaičio koncertas, prisikėlusios iš liūno Džordanos Butkutės dainužės, lyriškai skambus Irūnos ir Jampolskio duetas su užrašu ,,5“… O kitų?.. Ne, neatsimenu . Atrodo, kad gyvenimas – tai koncertas. O tų koncertų būta visokių: laidotuvių maršai gimtosiose apylinkėse, didelės ir storos vestuvės beržais išpuoštose trobose, seklyčiose, vaikų ir suaugusiųjų klyksmas krikštynose, girtaujančių vyrų daužomų butelių ir taurių džergsėjimas, nuskriaustų moterų raudos, užstalės chorai, indų pokšėjimas ir bažnytinės giesmės gėlių tyloje… Visiems skirta kažkokia kalėdinė laimė… Pro ką tik pravertas naujos vilties duris įžengia filosofinė mintis. ,,Išbrauk, išbrauk! Viską išbrauk!” – ragina ji… ,,Rašai tarsi Žemaitė iš devynioliktojo amžiaus vidurio kaimo. Juk jau dvidešimt pirmasis amžius. Atsibusk! Ar sąmonės srautą pamiršai?! Įgyvendink naują idėją! Pasikalbėk su veikėju iš anapus… Jis tavo protėvis! Leiski fantazijai ristis į požeminius vandenis. Ieškok trečiojo matavimo. Gal Henriko Radausko neskaitei? Ar bijai nusiristi per giliai? Ar Garšvos nepažįsti? Absurdas – aukščiausios klasės literatūra! Argi ne?..”

Bet aš ne tokios gelmės ir ne tos struktūros žmogus… Aš svajoklė, idealistė, kuriai gyvenimas neatvėrė vartų į šlovės pasaulį… Bet Pelė irgi turi savo pasaulį, savo viziją, savo supratimą… Kuo aš geresnė už pelę? Ach, galiu skaityti knygas, klausytis koncertų, šokti… Iš laimės ir meilės. Atrasta ir prarasta meilė… Užaugę, bet nesubrendę vaikai… Paskaitos, susitikimai, teatrai… Ir vėl graudus apmąstymas! Juk niekas tau nieko nedovanojo. O pats didžiausias Niekas yra Jis, nes Jis yra visur. Vadinasi, tas Niekas yra Viskas. Nesunkiai įrodei sau seniai žinomą tiesą… Juk tas Niekas veikia svarstyklių principu: suki į dešinę – į kairę, į šiaurę – į pietus, į kosmosą – į žemę… Jis – ten, aš – čia. Ar tas ,,ten” ir ,,čia” yra vienoje erdvėje? Jeigu taip, tai aš susidūriau su beribiu pasauliu… Bet negaliu peržengti ribų?.. Ir vėl atsidūriau tarp Nieko ir Visko. Atrodo, ,,išėjau iš rėmų”. O gal nebūtinai?.. Visi protingi ir kvaili atsakymai iš Nieko. Tai tik vieno vakaro pasvarstymai. Filisofinė diagnozė. O kiek tokių būta! Tūkstančiai nutylėta. Tai ko verti šie svarstymai? Nieko? Tai išbrauk! Išmesk! Viską! Tai reikštų išbraukti visą gyvenimą… Argi ne taip yra?.. Šimtai tokių gyvenimų… Išmestų… Išbrauktų, nutylėtų, nesuprastų ir prarastų… O čia mano gyvenimas! Ir darau su juo tai, ką noriu… Girdžiu: ,,m…menn…kysss…tė.“ Sakau, kad tai – mano gyvenimas! Girdžiu: ,,tai tavo balsas iš ten… Iš niekur.“

Ašaros… O kaipgi be jų! Jos dažnai sudrėkina mano skruostus… Ir kai sekasi, ir kai nesiseka. Taip niekada ir nebūčiau išlindusi iš ašarų liūno, jeigu ne ta ironija… Gulėčiau dabar kokioje baloje?.. Laisvo gyvenimo… Ką ten baloje?.. Juodžiausiame liūne. O dabar guliu Pasakų parke. Juk geriau tame parke negu kokiame gyvačių pelkyne. O gal ir ten būna pasakų? Sako, kad skruzdėlyne pagulėti sveika. Turbūt nedejuotum dabar, kad reumatas kaulus susuko, kad stuburo ištiesti negali, kad pirštai čia keverzoja… Kreivai kreivi…

Vis tiek gerai, kad tarakonams neužleidau kelio… Turėjau tvirtą stuburą, bet minkštą širdį… O dabar kas nors girdi ją?.. Niekas… Bet juk aišku, kad Niekas yra Viskas. Tai tokie tie vieniši vakarai. Juk irgi modernu. O kaip be jų? Kaip sulaukti Naujųjų?   Pasigirdo durų skambutis. Duryse dukra. Ji kartoja:

-Sakau, nusibrauk ašaras, brangioji. Jono anglai pas mus atvažiuoja.

Argi jie ką pakeis, pasvarsčiau ir atsakiau:

-Nesvarbu, mieloji. Matai, aš sėdžiu čia, su savuoju filosofiniu egzorcistu diskutuoju. Tik tu negirdi, mano geroji.

-Žinai, babulyte brangioji. Aš visus pacientus konsultuoju. Ir nesvarbu, kur jie gyvena, ar pragare, ar rojuje…

-O jie visur gyvena taip, kaip aš… Tarp jūsų gyvenimų, – atsakiau. – Koks būtų jūsų vakaras be manęs?…

O po to vakaro ir po tos nakties išaušo rytas… Pašviesėjo…

Pelė Karalienė

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s