Iš paukščių ir žmonių gyvenimo

Posted on Updated on

Prabėgs daug metų, bet jis visada prisimins vasarą, kada kitoje upės pusėje su galinga technika atvažiavę darbininkai pastatė dvidešimt vėjo jėgainių. Rudenį, paprastai labai slapios gervės, nuo neatmenamų laikų perinčios galukaimio pelkėje, neįprastai ilgai ir ilgesingai klykavo sukdamos ratus virš sodybų, vėliau išsirikiavę į vieną netvarkingą grandinę patraukė į pietus ir daugiau čia niekada nebegrįžo. Pavasarį kaimiečiai nebeišgirdo ir nuo amžių paupio krūmynuose per naktis savo įmantrias melodijas plėšusių lakštingalų. Žmonės iš pradžių nekreipė į tai dėmesio, bet kai ir kitą pavasarį nesulaukė paukščių – sunerimo. Prie kaimo parduotuvės susirinkę vyrai ilgai svarstė, kas čia galėtų būti, bet taip nieko nenusprendę tik dar garsiau nei iki šiol paleidę muziką vėlei patogiai įsitaisė prie butelio.

Supratęs, kad paukščiai į jų Dievo užmirštą kraštą nebegrįš, jis netikėtai prisiminė dar vaikystėje mamos padovanotą molinę lakštingalą – švilpynę, į kurią įpylęs vandens ir pūsdamas neįmantriam žaisliukui į uodegą galėdavai išgauti tobulas lakštingalų treles. Pasiknisęs ant aukšto nuo seno riogsančiose ir dulkėmis nugulusiose skryniose nesunkiai surado užmirštą motinos dovaną.

Nuo tada, vos tik pirmos sutemos ir skystas pavasario ūkas nuguldavo ant upės, jis įsitaisydavo netoli vandens paupio krūmuose ir kerinti, iš gyvenimo svaigulio net springstanti paukščio giesmė iki pat paryčių klaidžiodavo po baltais rūbais išsidabinusius kaimo sodus, virpindavo svaigų kvapą skleidžiančius alyvų žiedus, pro pravirus langus skverbėsi į kaimiečių trobas. Ryte susitikę kaimynai, oriai tapšnojo vienas kitam per petį, ir lyg ta paukščio giesmė būtų koks tai jų nuopelnas, atsainiai mesteldavo : – prisimeni ką sakiau – sugrįžo, tratina naktimis lyg iš kulkosvaidžio!

Po savaitės, kai paaiškėjo iš kokių kraštų grįžo“ lakštingala“, vyrai ne juokais įsiuto. Girtesni ir labiau linkę į agresiją reikalavo nesipeckioti ir iš karto “duoti į snukį“, nuosaikesni siūlė, už tokį padorių žmonių apgaudinėjimą išsireikalauti porą butelių naminės . Kadangi toks protingas klausimo sprendimas tenkino ir aršiąją pusę, muštynės tuojau pat buvo atšauktos ir vyrai visu būriu patraukė link vienumoje paliktos moters namų. Lakštingalos melodijos jau grakščiai liejosi paupio krūmuose, tad atvykėliams nieko kito neliko kaip išlieti savo nuoskaudą namų šeimininkei. Toji vyrų nevijo lauk, kaip būtų darę daugelis kaimo moterų, bet maloniai susodinusi užstalėje įdėmiai išklausė neginčijamais argumentais paremtas jų nuoskaudas.

Kai įpusėjus vasarai jis vėl įsitaisė lovoje šalia žmonos, toji išvadino jį kaimo kvaileliu ir demonstratyviai atsukusi nugarą piktai burbtelėjo: – Dabar kaip tai savo lakštingalai papūsk man į užpakalį! Nepūtė, tačiau vėliau prasidėjo keisti dalykai. Nors iki šiol susilaukti šeimos pagausėjimo jiems niekaip nepavykdavo, vasario mėnesį moteriškė netikėtai pagimdė berniuką. Po to vaikai pabiro kaip žirniai iš įplyšusio maišo. Per penkerius metus – penki ir visi kaip iš akies traukti kaimynai. Augino juos ir mylėjo kaip savus, nepriekaištavo ir žmonai, geriau nei jis supratusiai gamtos harmoniją. “- Gegutė kiaušinius deda kai šeimininko lizde nėra.“ Vaiskiomis vasaros naktimis eidavo prie upės, bet lakštingala nebesuokė .Sėdėdavo ant upės kranto kojas įmerkęs į vandenį ir tyliai verkdavo. Dideles kaip riešutai jo ašaras upės vanduo lėtai nešė į marias, tos neskubėdamos plukdydavo jas į jūrą.

Jam gaila buvo lakštingalų taip daugiau ir neužklydusių į žaliomis žilvyčių kasomis pasipuošusį jų paupį, verkė ir iš nuoskaudos ant žmonos ir kaimynų nesupratusių taip nuoširdžiai naktimis atliekamų jo melodijų, verkė dėl graudaus savo likimo, bet labiausiai dėl visos žmonių giminės neišgalinčios suvokti savo paskirties šioje žemėje.

Vasaros viduryje Švedijos mokslų akademija netikėtai išplatino sensacingą pranešimą apie dėl neaiškių priežasčių labai stipriai sūrėjantį Baltijos jūros vandenį. Tai, anot švedų akademikų, gresia floros ir faunos išnykimu ne tik Baltijos jūros regione, bet ir ekologine katastrofa visai Europai. Dar po mėnesio į Stokholmą iš viso pasaulio susirinkę mokslo šviesuliai konstatavo, kad procesas, deja, jau negrįžtamas.

Saulė

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s